Už lango velniškas rūkas. Sėdžiu mašinoje ir mažuoju piršteliu, ant aprasojusio šoninio stiklo, paišau laimingą mergaitę. Ji šypsosi man – aš šypsausi jai – ji dingsta rasos lašeliais. Tada piešiu saulę, šalia debesėlį. Stebiuosi savim – širdy ne sutema. Šypsausi savo vaikiškumui, bet prisiminęs realųjį šaltį, vėl greit sukišu rankas į užančius ir susiraitau ant sėdynės. Visgi idiotiška šypsena nedingsta. Įsmeigiu akis į tą rytinį rūką ir bandau įžvelgti ką nors judančio... Nieko. Dar tik pasirodanti saulė net nesiruošia praplėsti mano akiračio. Greičiausiai aš ir mano automobilis vieni visoje aikštelėje.

Matau. Matau savo tikslą. Pro tirštą rūką visgi prasimuša raudonas X su mėlynais MA iš kairės ir IMA iš dešinės. Žvilgteliu į laikrodį – 6:48. Mano tikslas atsidaro 8 valandą, taigi dar turiu daug tiršto pūkuoto laiko. Miegas net neketina surakint galvos, nors nemiegojau visą naktį. „Visai vykusi pirmoji darbo diena (naktis), - pagalvoju, - mokyklos sargo darbas pradžiai tikrai tiks“. Taip. Dabar kuriu savo Pradžią. Ne Jų, ne Mūsų, bet Savo pradžią. Kaip bebūtų gaila, matau, kad ta pradžia tikrai nėra labai tiksli: sėdžiu automobilyje, Maximos aikštelėje, kurią vis dar gaubia rūkas, ir taupydamas benziną, nevažiuoju namo, o laukiu, kol atidarys parduotuvę – maisto reikia, o mano kaime parduotuvės nėra. Vėl šypsausi sau ir savo kvailai padėčiai. Ištraukiu ranką iš užančio ir ant stiklo nupaišau katino galvą.

Sklaidydama ūką po truputį kyla saulė, jau matau baltas aikštelės juostas, negyvus popierėlius, sumuštus alaus butelius, be sąmonės gulinčias nuorūkas. Rūko gaubtą pramuša rusiški keiksmažodžiai. Dairausi, bandydamas suprasti, iš kur sklinda tie spygliuoti gražuoliai. Suprantu – jie slinda iš rūko. Paprasta, aš jų nematau. Nusprendžiau, kad tuoj išvysiu ir keiksmažodžius ir jų savininką, nes jo skleidžiamas garsas vis artėjo prie manęs. Ratais, bet artėjo. Pro jau skaidresnę dulksną pasirodė oranžinis aikštelės herojus – šiukšlių surinkėjas. Susirietęs, žemo ūgio plikas seniokas, su darbui pritaikyta kupra, rankiojo visus aikštelės negyvėlius. Staigiais judesiais čiumpa kiekvieną ir kiša į juodą maišą. Turėdamas gana skurdų rusų kalbos bagažą visgi supratau, kodėl iš žmogystos lūpų rutuliojasi tokie žvėrys. Senis vangiai kelią nuorūką – keiksmų reitingai kyla, senis kelia butelį – keiksmų reitingai smunka beveik iki nulio, nes oranžinis žmogus dar kiša savo ilgą liežuvį į kiekvieną butelį, bandydamas aptikti dar bent lašą stebuklingo gėralo. Rūkoriai jam ryškiai nepatinka, nes nuorūkos ne tik mažos ir sunkiai sugraibomos nuo šalto asfalto, bet ir netinkamos antriniam senio panaudojimui. Dvispalvis džiaugsmas tos cigaretės: vieni džiaugiasi baltosios cigaretės pusės malonumais, o kiti keikiasi rinkdami oranžines liekanas. Oranžinės - oranžiniams.

Krūpteliu. Senio keiksmažodžių srautą sujaukia mobilaus skleidžiami muzikiniai klasikos garsai – kažkas skambina. Neskubu, lėtai kišu ranką į kišenę ir traukiu sušalusį telefoną. JI! O ne... ir vėl ji. Virpančiom rankom žiūriu į ekrane besikilnojantį ragelį: „Skambina Praeitis“. Padedu telefoną ant panelės ir laukiu tylos.

Oranžinė žmogysta dingsta rūke.
Telefono garsai miršta.
Tyla.
7: 23

Prie prekybos tvirtovės jau rikiuojasi paros skirtumų nejaučiantys žmonės, jų laikini augintiniai buteliai, lydi juos lodami barškėjimu. Nepasidalindami plačios aikštelės, žmogystos grasina viens kitam Strasbūro teismais ir FTB. Nusprendžiau, kad į jų eilę dar nelįsiu – bijau juodašvarkių federalų... Išsitraukiu pakelį cigarečių – surūkysiu vieną, turėdamas viltį, kad ryt ryte oranžinis žmogysta vėl prasklaidys nuobodų ryto rūką savo gauruotais keiksmais, keldamas mano dvispalvio džiaugsmo oranžinę liekaną.