Bus dar bobų vasara
žiogelio smuiko stygos jau nutrūko
ir smičiaus smuikininkas neberanda
rugpjūtis per laukus kiškiu nurūko
ir paukščiai jau į pietus skrenda
o bobos vasaros savosios laukia
jos laukia kaip antros jaunystės
kad šiluma jaukia dar pasidžiaugus
kaip vyšniai rudenį trumpam pražysti
žydėjimą kad prisiminus susijaudint
pajaust vėl meilės karštį šilumą draugystės
ir saulės spindulių aksome išsimaudyt
o rūko sidabre miražą dar išvysti
tačiau kaip melagingų meilės pažadų
rūke voratinklio suplyšusio draikysis gijos
o bobų vasara trumputė baigsis nelaiku
ruduo sugrįš ir jau nebežydės lelijos
auksiniai krintantys nuo medžių lapai
švelniai užklos aistras pavasarines
o merkenčio rudens lietaus verpetai
užlies ir meilės karštą ugnį vasarinę