Manęs nešauksi, kai linksmai atūžęs,
Barstydamas pavasario spalvas,
Ir vėl į žemę atskubės gegužis
Tepliot melsvai mintis manas, tavas.

Neklausi, kur aš, kai kerotos liepos
Rikiuosis iškilmingai, išdidžiai,
O jų žaliai dažytas plonas krepas
Šešėliais kris ant tako taip gražiai.

Nemosi man, kada ruduo vėlyvas
Šermukšnio uogom kaklą padabins,
Kada pasieny voras senas, klyvas
Ant varnalėšos tinklą užkabins.

Manęs ieškosi, kai rūstusai gruodis
Ant lango natiurmortą keistą pieš.
Bet kelio pas mane nieks neparodys,
Tavęs per tolius negirdėsiu aš.