aš suakmenėjau tik pirštai dar gyvi
švino kulkomis spjaudosi širdis
bet gėlės turi daug akių / jose gyvena vabalai
išgėriau vakar laiką ir stiklainius užkasiau

ant stalo stovi šešėlis ištiesęs mažąjį pirštelį
jo pirštai šypsos ir kabina mane lyg medų /
plastmasinų gėlių kvapu man skleidžiasi tiesa
aplaižytais vokais paslėpsiu aš nuogybę kūnų:

lubose gyvena erdvės surūdijusiais kraštais
puslapiuose rėkia raidės tarp daugtaškių delnų
bijau lyg akmuo savo kūno skeveldrų
jų visada per daug tik nežinau ar tikrai

kaskadom krenta mintys lyg gėlių akys sprogtų /
keli lašai to laiko kur vakar išgėriau
neleidžia man paskęst nors plaukti nemoku
laiškai vabalais skraidytų jei tik norėčiau: