Išeik, naktie, greičiau, aš neliūdėsiu!
Išeik, kol dar gražiuoju paprašiau.
Lyg užsklandą sau nuo akių nuplėšiu,
Kuri kaskart apgobia vis juodžiau.

Galbūt dienos vaizdai apakins.
Apsvaigs galva nuo vėjo, nuo kvapų.
Lyg neregio siaurutės, baikščios akys  
Bėgios tarp žemės ir dangaus, žmonių.

Jau nieko nebijau! Jau viskas išbandyta, –
Net išdaviko paduota taurė!
Nes aš – gyva, o ji tuščia nukrito, –
Ko taip nustebus į mane žiūri?

Išeik, naktie! Aš rasiu, ko ieškojau, –
Tamsos krašte stebuklų nėr jokių.
Jau pavargau, o gruodas žeidžia kojas,
Tik meile ir rytojum aš tikiu.