Jeigu kelionė neilga,
senolį varną ant peties nešu,
ir nesunku,
kai tiek kalbų
su atminimais krenta į ausis.
Džiaugiuosi, kai su juo kartu,
bet varnas atkaklus –
neleidžia, kad ilgai nešiočiau:
– Įmesk dangun!
Kai jį sparnais pagaunu,
dar skrendu,
dar aplankau bent akimis
savo pupas – Šilinių sodžius.

Pakilo skristi prie debesų.  
Ilgai sparnais – šva! šva! –
mojavo ---
Nėra Piesčių.
Apaugo dilgėlėm kiemai,
o pamatai sodybų
giliai, lig pat kapų,
į žemę nusileido.
Šva! šva! šva!
Sunku žinoti, kad tiesa
Skaudesnė už apgaulę –
Išnyksta varno pasėta pupa –
Piesčiai išnyksta…
Amen!

Nedegino sodžiaus gaisrai.
Karai palikdavo jį būti.
Nėra Piesčių!
Ir eiguliai
Sodybose jų sėja pušį.
Bet gal dar bus?
Pakils iš žemės pamatai –
ir saulės zuikiai šokinės į langus –
jais daugel metų juokėsi Piesčiai,
atrodė, kaimą Viešpats saugo,
Kuomet jam ir Pilsudskis
dovana dangaus...
Lietuvis vienas, antras čia,
kiti – tuteišiai.
Čia – irgi Vilniaus kraštas
su „co to ja“
Ir „co to maja kamizelka“ –
iš jo nelengva Lietuvon pareiti.
Bet pagaliau ir jie, Piesčiai,
lietuviais ryžosi atgal
namo sugrįžti...

Kai sugavau vėl varną ant peties,
tylėjo –
ir jam, ir man – abiems reikėjo
išgirst, ką mirusieji kalba.
Anie, kurie į Lietuvą pareit suspėjo,
ir tie, kurių gramatikos neapšvietė
Jablonskis po lietuviška padange…

Nejau atėjo laikas,
kuomet su mirusiais ne danguje,
o čia, po savo meilę – Šilinius –
pavaikščioti reikės?
O senas varne, pailsėki ant peties.
O lazda, nepavark kelionėj būti.