Džiaugias miškas saululi,
skruzdėlėlė šakuti,
samanėlė spalvų deda,
rėdzyc miškų gražiai žada.

Kas cik gyvas tuoj prabus,
atais miškan ir žmogus.
Jis dzykai čia nekeliaus
scikis daug prisigrybaus.
Aina miško atžalynais,
kur labiau kvepia viržynais,
čia bobausių prisirovė,
kašikan juos susikrovė.

Makavykas umėdėlė,
veseilią mandrų kėlė
ženykas kepurį dėjo,
pasivaikščioc abu ajo.

Cik nemislino,kad žmogus
jų veseilijoj pabus.
Miško alasas garsus:
- ajo blogas čia žmogus.

Cia numinta samanėlė,
ty šakelė nulaužta,
lepečkutių šeimynėlė
iš šaknelių išrauta.

Raudonikis samanėlėj,
saulai kepurį pakėlė.
Šildėsi jos spindulėliu,
bovinosi pietų vėjaliu.

Baravykas pulkaunykas
savo kareivius rikiavo.
Surikiavis slėpė juos,
baltų samanų pūkuos.

Ale cia pikta valia,
žmogiška pėda šalia.
Pasislėpcia negalejo,
pušynu žmogus atajo.

Galvas suko kotus rovė,
ir iš zlascies nusispjovė.
Ba pats senis pulkaunykas
be balakono visai plikas.

Šliaužiojo pilvu vabzdziai
o pūpsojo dar mandriai.
Nenorėjo pasiduocia,
savo giminės išduocia.

Miško šlamesys nucilo,
saulė slėpėsi už šilo.
Rudmėsėlė lyg viešnia,
rėdės raudona suknia.

Ruošės aicia in svecius,
pas gražuolius kelmucius.
Dar paskviesim ir žaliuokį,
tai suruošim linksmų šokį.

Cik šali buta žmogaus,
piktadarį kas sudraus.
Rudmėsėly ir žaliuoky
dėjo kašikan ir juokės.

Tai linksmai namo keliausiu
grybus šiltam pečiuj džiausiu.
Virsiu, kepsiu, linksma bus,
džiaugias nedoras žmogus.

Miškas kencia, skriaudų jaucia,
cik žmogus jo neužjaucia.
Svarbu pilni kašikai,
miško liūdesys juokai.

Saulė slepias, miškas cyli,
jis tokių žmonių nemyli.
Katri drasko samanėlas,
vercia grybų šeimynėlas.

Ciktai vėjas piktai šaukia:
“tu barbaras! Na palauki
Džiaugsmo troškulį malšinki
grybus cik tvarkingai rinki”

O jei ne, miškan nelaisiu,
pūsiu,staugsiu, medzius versiu.
Debesis aš išsikviesiu,
samanas lietum paliesiu.
ir pridzigs grybų daugiau,
cik ne tau blogas žmogau.