Ant kepurės snapelio
Nusileido genys,
Iškalė man iš galvos
Monotoniškas mintis.

Aš jam padėkojau
Ir dėjau sprigtu,
Gan mandagus
Vis dėlto esu.

Kitąkart atskrido
Tas pats  genys,
Įkalė galvon man vėl
Monotoniškas mintis.

Atsilygindamas už sprigtą,
Kalė stipriai, lyg kūju.
Štai ir atsisuko man lazda
Skaudžiu antru galu.