Geltonsnapiai ančiukai iš lentynos šypsojosi savo banaliomis „made in China“ šypsenomis. Bet kuo jie kalti, jog likimas su jais žaidžia. Kuo jie kalti, kad jų sutvėrėjas, (nesvarbu ar tai būtu Dievas ar nusmurgęs žmogus su minimaliu atlyginimu) nesukūrė jų kaip pliušinių meškučių ar neįpūtė gyvybės. Ančiukai plaukioja vonioje tik kelis kart į mėnesį, arba į metus, arba iš vis neplaukioja... yra laikomi už dekoraciją, o pliušiniai žaisliukai miega lovoje su žmogumi, džiaugiasi gyvenimu ir be gyvybės... nuskriaustieji, visuomet turi būti lyderiai ir užguitieji. Visuomet.
Tačiau kodėl ta mergaitė, ta besparnė mergaitė, kuri dieną buvo laikoma lyderiu, o nakty merdėdavo pati savo įsčiose, šypsojosi kartu su ančiukais. Džiaugiasi tuo ką turėjo ir verkia dėl to ko nebėra. Kodėl geltonas ančiukas priverčia ją būti laiminga, nors ir vienai, nors ji taip niekada su juo ir neišsimaudė, nors jis ir dulka irstančiame lagamine, nors jis ir be gyvybės. Kodėl? Klausimas, taip pamėgtas penkiamečių ir taip prievartaujantis aštuonesdešimtmevečius. Ir toks iš kurio išsisuka tik stipriausieji. Tik pliušiniai žaislai. Bedvasiai pliušiniai meškučiai ir viena gyvenimo diena besidžiaugiantys drugeliai, ir tie, kurie nespėja gimti, ir tie, kurie gimė per vėlai, ir tie kurie neturėjo teisės mylėti.
Orandžinius jos plaukus naikino žilagalvis senis, kuris mielai juos prisisiūtų sau ant pakaušio. Plaukai siekiantys juosmeny, ir ne vienas žodis reiškiantis“bukaprotė“. Ji nurėžė per daug įsirpusias lietuvaitės kasas, kartu su jomis nukirsdama ir savo skausmo kerojimąsį. Ji paliko jį kirpykloje, paliko tam žilagalviui iškrypėliui. Ir kartu su ančiukais kapojo savo likimą i gabalėlius. O gal kartu su jais statėsi naują? Gal. Turbūt. Tikriausiai. Abejonėmis prisisunkusi kelkraštė ir jos šviežūs, tarsi naujagimio žingsniai. Marcipanų ir kakavos kavinukė jau uždaryta, o tai tik dar geriau, nes norint pradėti naują knygos puslapy reikia atsisakyti to, kas buvo praeitame.