Aš išeisiu išeisiu išeisiu išeisiu...
- Eik, dink, čiuožk iš čia, greičiau varyk lauk, nusibodai! Nu-si-bo-dai!
Išeisiu išeisiu išeisiu išeisiu...
- Suk tą savo nesveiką žvilgsnį nuo manęs ir dink! Dink dink dink dink!
Išeisiu, gulbele beplunksne, išeisiu, tu rupūže žemėta, išeisiu, harpijos iškamša...
- Tylėk, kaip žioplys, visąlaik tyli. Žioplys ir esi. Žioplys ir dink. Nešk tą nemąstančią puveną ant pečių iš mano namų. DIIIIIIIIIINK!

Ilga bei manyčiau Rugilei gan nuobodi atsisveikinimo klyksnė (vos išgirdęs pirmąją jos isteriją nusprendžiau suteikti šiam procesui kokį nors juokingą pavadinimą – taip daug lengviau ir linksmiau apie jį mąstyti, kai viskas praeina) baigėsi. Kaip ir visada. Kartais man taip nuobodu tarp žmonių, jog imu provokuoti bent kokį nukrypimą nuo nuobodžių rutinos vėžių. Štai šiandien moteris su kuria leidžiu vakarus bei naktis (dažniausiai) neatlaikė mano spektaklio. Įdomiausias epizodas naujausio performanso metu - tobulai atliktas apatijos priepuolis. Sugebėjau be galo blausiai primerkti akis ir sutelkti dėmesį į įsivaizduojamą tv ekraną (kuris man yra tikrų tikriausias nuobodulio sinonimas), jog Rugilė net pakraupo iš siaubo ir susprogdino tą vis didėjusį pykčio debesį. Purškė kaip liūtis.
Kartais pamąstau, jog tokie mano mielosios protrūkiai yra naudingi, nors žinoma ne visada malonūs – tiek įvairiausių minčių, apibūdinimų ir palyginimų aplanko. Pajaučiu, jog galėčiau net pradėti kurti fantastiškai destruktyvias eiles. Nihilizmas rodos tekėtų ne tik žodžiais, bet ir tarpeliais tarp raidžių bei eilučių. Pasaulis mane mylėtų. Ponas Žioplys, persunktas neapykantos ir pykčio pasauliui, išleido naują rinkinį „Tarp klykiančių gyvačių stuburų“ ir pelnė dar vieną valstybinį apdovanojimą. Ech, smagu būtų.
- Pirk sraigę.
Išėjęs iš namų ėjau pats nežinau kur. Šią vietą galima vadinti mano mėgstamiausia. Taip dažnai ją lankydavau, jog neabejojau, jog anksčiau ar vėliau ji materializuosis. Didelė ir erdvi pats nežinau kur vieta, kurioje vieną kartą apsigyvensiu iki to, ką sunku įvardyti. Jei būčiau nuostabiai patenkintas savo padėtimi sakyčiau, jog tai tik bjauri propaganda – neįmanoma, jog vieną dieną šis tobulas egzistavimas baigsis. Tobulybė neturi ribų, ji negali būti tokia ribota, kaip visata. Deja, mano vegetacinė egzistencija nė kiek neprimena dailaus gyvenimo paveikslėlio. Tai greičiau išblukusi nuobodybė, negalinti patenkinti net pačių smulkiausių norų. Vis dėlto, ją kartais kas nors paįvairina. Tarkim vaikinukas su sraige.
- Eeeei, girdi? Sakau, sraigę pirk.
- Hm, o kaip dažnai ji šalina?
- Ką?
- Sraigė, kaip dažnai ji tuštinasi ar kaip tai galima pavadinti. Juk ji kažką valgo, tai vadinasi turi ir tai atlikinėti.
- Mm, aš tau ją pirkt siūlau ne todėl, kad rūpintumeis vien tik tuo, kiek ji dergia. Šita ypatinga.
- Ypatinga? Nejaugi....
- Tu ką niekad filmų nežiūrėjai? Dabar turėtum paklausti, kuo ji jau tokia ypatinga.
- Hm, hm, hm. - žinojau, kad negražu imti rengti spektaklius tiesiog gatvėje ir dar su nepažįstamaisiais, bet šis tipelis man atrodė įtartinas.
- Tu ką gal durnas? Aš siūlau ypatingą sraigę, o tu net nenori pasidomėt, kuo ji ypatinga?
- Nuuuu... Aaaaaaaaaaaa! - užklykiau kiek turėjau jėgų. Galima sakyti, atidaviau visus pykčio likučius savo riksmui. Po Rugilės klyksnių man jų užsilieka ypatingai nemažai.
- Kas yra? Ko čia klyki? Gerai gerai, nesiūlysiu aš tau tos sraigės tik nustok!
Vos vaikinukas apsigręžė eiti į priešingą pusę, ėmiau dar garsiau klykti. Po kelių sekundžių kritau kniūpsčias ant žemės ir pradėjau nenutrūkstamai raudoti. Sraigės pardavėjas atrodė stulbinamai priblokštas.
- Kas čia vyksta? - jau ir praeiviai pradėjo būriuotis. Cha, bent jau kita dienos dalis įdomesnė.
- Ką tu jam padarei?
- Pone, kas nutiko? Gal iškviesti greitąją? Jums skauda?
- Jus primušė? Geriau policiją?
- Ten ten... - nutaisęs beprotiškai graudų balsą bedžiau pirštu į vaikinuko laikomą sraigę, - ten mano sraigė. Aš aš... auginau ją daugiau kaip mėnesį, o dabar šitas niekšas ją iš manęs pavogė.
- Ką tu čia paistai? Ei ką jūs darot? Paleiskit! Grąžinkit mano sraigę!

Scenos atomazga buvo įdomi net man pačiam. Dažniausiai kvailiojimui einant į pabaigą būdavau pavargęs ir išsunktas banalių pabaigų, tačiau šįkart taip nesijaučiau. Iš laiptinės išlindę keli vyrukai pačiupo sraigės pardavėją, išlupo iš jo rankų mano šliužą, atidavė jį man, o besipriešinantį vaikinuką nusivedė už namo. Grįžę gal po gerų dvidešimties minučių atrodė kiek nuvargę, bet gan laimingi. Tadas (vyriausias ir atrodo pikčiausias iš jų) pakvietė mane išgerti butelį alaus ir išklojo savo požiūrį į „tokius pašlemėkus atiminėjančius žmonių brangiausiuosius“ (po šių žodžių, Tadas didžiulei mano nuostabai įniko verkti, o jo draugas šnipštelėjo, jog prieš mėnesį, kažkas pavogė jo rotveilerį ir nuo to laiko vyriškis skuba į pagalbą, kiekvienam skriaudžiamajam). Žodžiu, sutikau šių laikų Blindą.
Butelis alaus be abejo pavirto į ilgą vyrišką pokalbį iki paryčių, tad grįžti namo jau nebeskubėjau. Buvau tikras, jog manęs laukė nauja klyksnė. Žingsniavau ramus parkelyje, trys kilometrai nuo savo neremontuoto būsto miesto pakrašty ir galvojau, jog praėjusi diena nebuvo jau tokia nuobodi. Sakyčiau verta būti išmesta iš vegetacinių mėnesių pilkumos. Prisiminiau ir viso to kaltininkę – sraigę, kuri judėjo kažkur mano kišenėje tarp mėtinės gumos ir validolio dėžučių. Sraigė kaip sraigė, pagalvojau išsitraukęs ir apžiūrėjęs kiautuotąją. Na vienas ragelis gal kiek trumpesnis už kitą, bet nemanau, jog tai ir buvo toji ypatybė, kuri skatino vaikinuką ją pardavinėti, kaip ypatingą sraigę. Keista, bet man pasidarė gaila skirtis su šiuo keistu padaru. Gal ji ir nebuvo kažkuo ypatinga, bet vis dėlto leido man pajusti, jog ne visos dienos yra kupinos nuobodulio. Et, bent iki namų pasinešiu, tariau sau ir įgrūdau padarą atgal į kišenę.
Sustojęs prie savo laiptinės nusiteikiau ilgai ir nuobodžiai klyksnei.
- Sudie, mažoji. - sumurmėjau nuleisdamas sraigę į kaimynės žolyną ir jau ketindamas nueiti.
Tačiau mano naujoji pažįstama elgėsi ne kaip normali sraigė, t. y. nepradėjo ramiai šliaužti savo keliu, o atsuko drėgną galvą į mane. Gal pusę minutės spoksojome vienas į kitą, o tada ji parodė man tikrų tikriausią liežuvį (niekad nežinojau, jog sraigės tokį turi) ir nukūrė beprotišku greičiu per gatvę, kur jau nebegalėjau jos įžiūrėti.
Spoksodamas į tą pusę, kuria nukūrė šliužas, prastovėjau gerą valandą. Jaučiausi visiškai suglumęs. Apie šešias pradėjus bruzdėti nekantriems senukų šunims, nusprendžiau jog būtų pats laikas drožti namo. Taip, šita sraigė tikrai buvo ypatinga. Turbūt daug ypatingesnė už būsimą Rugilės klyksnę...