Nesuvaldžiau... Nebesusivaldžiau.
Teko [nu] tūpti ant pliko plytelių grindinio –
nušalau basas pėdas –
o sparnus pataisys tik rytdienai.
Meistrai jau išėję namo...
Pas žmonas su vaikais.
Pas šiltus vakarus.
Pas laikraščių vartymą dėl vartymo.
...........................................................
Sparnų nėra.
Nebepakilsiu šiandien.
Pravirkau iš netikėtumo.
Pravirkau visko,
kas staiga krito su manim iš aukštų
svaigių padangių į
pilku cementu padabintą
vakarą...
Apraudojau tai, kas dužo.
Kas nesurenkama. Nesulipdoma.
...........................................................

Net ir geriausiam pilotui pasitaiko,
O aš?
Ko aš tikėjausi?
Tik prieš savaitę gavau sparnus –
Negalėjau sau leisti taip aukštai kilti...