Mano dėžėj gyvena sienos,
Voratinkliais aptrauktos, pažadais.
Žydėję kas – beliko šienas,
Naktim svyruoju sakiniais.

Ir baldai, durys – smėlio laužas,
Sukurtas kambario centre,
Kodėl ir vėl apdegęs staugiu,
Jei viskas mano galvoje?

Bet nesvarbu, galiu tikėti,
Kad viskas buvo ten, dugne,
Šypsnius madingai pasidėti,
Ant veido paprasčiau, nei tamsoje.

Ir paprasti dalykai traukia,
Akis ištraukia iš žmonių,
O man vis vien, jau nebelaukiu,
Jau ne žmogus(,) po sienomis...
Grindis turiu.