Pakabinęs stoty seną vaginą
(ji taip pat, pasirodo, poetė),
Keikiau aršiai lig ryto gyvenimą.
Keikėm darniai. Neištvėrėm tylėti.

Meilės guolio neklojo nei ji, nei aš –
Kartais žmonės tenori kalbėtis.
Ji man sudavė žodžiais lyg pranašas.
Juos sijojau nelyg kiauras rėtis.

Lai ją velnias pakvies į savus sapnus,
Lai jam pasakos skausmą ir neviltį.
Jai įduosiu visus savo pinigus –
Tenetrūksta degtinės prieš mirtį...