Čia taip tylu…
Vanduo nurimęs,
Regisi, net plaukt nemoka.
Aš atėjau pabūti, parymoti,
Kur smėlyje išauga duona.
Čia jos mažiau negu kitur,
Bet nežinau, ar dar kažkur
Yra,
     kas
         duonos
                   vardą
                          šitaip
                                saugo?
Prie Grūdo ežero,
Prie pat vandens išaugo
Aukštokas kalnas – Bakanėlis.
Iš jo papėdės byra smėlis,
Viršūnėje –
Į dukterų kasas
Įaugusi pušis.
Ten daug lizdų.
Ir varno Šklėriaus lizdas – ten.
O ežeras vis glosto neužglosto –
Kraujuoja it žaizda pašlaitė kalno,
Matyt, norėdama priminti,
Kad
     Bakanėlio
                  duona
                          Dievo
                                  rankų
                                         pasėta.

Čia man nebūna įkyru
Žiūrėt į vandenį ir laiką –
Pasisemiu į saujas smėlio
Ir atgal pilu ---
Čiurkšlelė po čiurkšlelės
Byra pro pirštus
Ir, regis, visas kalnas
Į burną eina,
Girgžda tarp dantų –
Šilinių duona man kaip sakramentas,
Nelyg iš Dievo rankų valgau ją…
Ir iš tiesų
Ar neatėjo laikas
Prašyt eilėraščių,
Kad nors skurdžioj poemoj
Įaugtų jie kartu su širdimi mana?
Šilinis juk.
Šilais apdeginta širdis.
Čia ir akmuo,
Net titnaginės kalba su manim,
Ir kartais būna –
Atmintis,
Nusliuogusi į praeitį,
Atranda pradžią…

Tegu druska čia valgyta
Į meilę prakaituos,
O mūzos, kaip Kazys Saja
Ar Jonas Mikelinskas,
Šiliniuose įkritę,
Nemokės sugrįžti atgalios…
Dėkoju, Bakanėli, tau
Už duoną –
Sakramentą burnoje –
Kartu su smėliu tarp dantų…
Jis girgžda taip,
Jog darosi skaudu,
Kad toks nusmurgėlis.
O vis dėlto – esu...