Nuklydusi nuo būrio, nuo visų,
Ieškojo saulės ji virš debesų.
Toli paliko miškas ir laukai,
Bet vis plasnojo, kilo dar ilgai.

Jau mėlynas dangus visai arti,
O žemės nė iš tolo nematyt.
Viliojo, kvietė saulės spinduliai...
Ji užgiedojo, atsidususi giliai.

Giesmė aidėjo skaudžiai taip, deja,
Tylėjo debesys žemai po ja.
Bet šaukė žemės ilgesys namo,
Sparnus suglaudus krito kaip akmuo.

Apglėbus pievą, mirė paukštė ten,
Prie Nemuno, žaliam žaliam krante.
O kur nukrito – žydi aguona,
Tokia raudona ir tokia viena.