Aš tikėsiu, jog buvai krantu,
Tuo, kur niekas niekad nepasiekia,
Ten, kur vakaras pavirsta sidabru,
Ten, kur virsta pasakos į nieką.

Ten, kur laikas nenukrinta ant pečių
Ir nebyra smėliu vėl po kojom,
Neištarsim vieno žodžio „nekenčiu“,
Nesutiksim apsimest rytojum.

Ir negrįšim nei ryte, nei amžinai
Tik į ten, kur eiti nenustojam,
Ir sugersim nei per daug, nei per mažai,
Ir išnyksim, nesugrįšim kojom.