Išsisklaidė vaikystės Pabaisko vaizdai,
Atsivėrė nauji – nematyti lig šiolei.
Šiek tiek liūdna, kad savo pėdų neradai,
Bet džiugu, kad tave pasitiko kaip broliai.

Malonu, kad bažnyčion, kur vardą gavai,
Dar sueina pažįstami tavo tėvų.
Kad šventoriuj, kuriam taip seniai tu buvai,
Laisvas vėjas kedena lapiją klevų.

Ar tai tie, – atpažinti bandai atminty, –
Kurie čia kadaise jaunikliai lapojo?..
Ir stebuklas – vėl prieškario dvasią junti,
Lyg regi, kaip jinai virš bažnyčios plasnoja.

Ak, vaikyste vaikyste, kur tu pradingai?
Atsiliepk bent gimtajam miestely!
Nesirodai todėl, kad ne tavo laikai
Ir kad nieks praeities sugrąžinti negali?
-----------------------------------------------------
Išvykai iš Pabaisko anuo dar laiku,
Atvykai po tiek metų jau senas.
Gal todėl tau gimtinėj mieloj nejauku,
Nors tave čia ir gerbia, ir mena...

2001