Grūdo sėja
Toli tas laikas,
Net akis į varno atmintį įdėjus,
Nedaug ką ten matyt gali,
Bet ar bėda, jeigu žiniai
Kaip gimto krašto pakrašty
Ašašnykų sodiečiai grūdą sėjo.
Tikėjo, kad užaugs javai,
Pakils kaip mūras -
Duonos bus.
Iš rankų į rankas
Iki sėjos nuėjo grūdas.
Sustojo kaimas vorele,
Nusilenkė iki aušros,
Iš kur jiems angelai
Tikėjimą ir viltį siuntė
Ir kaip maldoj:
- Duok kasdieninės duonos mūsų,
O mes, Dzievuliau, tavo būsim...
Ir grūdas, kritęs smėlin,
Dingo iš akių,
Užgulęs tylima šilus ir sodžių.
Dangus nutolsta.
Pūst nemoka vėjas.
Tik žliaugia prakaitas
Ir akys ašaroja -
Nejau Ašašnykai paliks be duonos?
Bet štai atsikvėpė sėja,
Sujudo kuždesiu vandens banga
Ir ežeras lig horizonto atsivėrė.
Banguoja, supasi …
Bet argi galima tikėti?
Pakėlus uodegą,
Galingai pliaukštelėjo lydeka.
Subruzdo lenktyniauti ešeriai,
Karosai auksą nugarom nešioja-
Čia pat, prie kojų
Raito kilpas unguriai,
Pelėkais kuojos sušvytruoja...
Net ir pūgžlys panoro
Pabūt šilinių sodžiui duona.
- Riek! - kranktelėjo varnas, -
Duoną riek, Ašašnykų sodžiau!..
Ir peržegnojęs ežerą sparnu:
-Tebus jo vardas - Grūdas,
Dukrelė tekenti - Grūda.
O duona
pagerbta
Bakanėliu...