Liečiu daiktus iš naujo – išdavystės gėlę,
Likimo akmenį, ražienų šilką--
Kalnai kažkur išskristi pasikėlę--
Ir vėjas vejasi rudens šešėlį pilką,

O aš... kaip tas dainos Vysotskio vilkas--
Taikiklio akyje nedaug erdvės,
Tik vėliavėlių maskaradas ilgas--
Jis sužeistas! Nudvės, ar nenudvės?

Varovai urzgia, inkščia ir niurzglena,
Galvoj jiems maišos švino kamuoliai,
Sekundžių smėlis pusto irštvą seną--
Trumpam joje prisnūsta, negiliai--

Kol dar gyvi kalnų sparnai ir žvaigždės,
Kol dar gyva uola po jų šviesa,
Kol neiškrito išdavystės snaigės--
Liečiu pasaulį giesmėje visa--

Liečiu daiktus iš naujo – išdavystės gėlę,
Likimo akmenį, ražienų šilką...