O, pakraštėli Lietuvos skaudus!
Apsikabinęs atmintį ir varną Šklėrių,
Pasiramstydamas lazda,
Aplenkęs negandas,
Einu pas Dievą
Ir šventą ugnį saujoje nešu,
Į titnagą įdėtą.

Ugnies čia tiek,
Kad pragaras gal nepakeltų –
Karjerai iškasti sulig vandens.
Ir net giliau.
Daug žvyro į Kitur išėjo,
Bet pažiūrėkite, kaip žydi titnagai
Prie Margionių ir Šklėrių!
Baltuoja, ganosi kaip avys,
Ir piemenų nereikia.
Kita galybė jų,
Prigludus prie pušies šaknų,
Giliai įsirausė į žemę.
Ir nebaisu.
Ugnies iš titnago
Net ir perkūnas neįžiebs –
Baltasis žino vertę jos,
Jis žino, kaip ugny Šiliniai dega.
Bet jeigu kam prireiktų kibirkšties –
įmes į pintį pypkei užsikurti.
Arba uždegt balanai...

Žingsnis po žingsnio –
Stukt ir stukt lazda –
Einu pas Dievą.
Ir nežinau, ar dar ilgai reikėtų eiti,
Bet Dievas irgi moka kaip aušra
Į sielą,
         į akis,
                 į širdį įsilieti.

Kaip nuostabu!
Tiek daug ugnies,
Čia pat, šilinių žemėj - - -
Gaisrais tavęs ji nepalies –
Pušis ir titnagas gražiai susigyveno.
Ne kur kitur, o čia,
Kur Margionių ir Šklėrių titnaginės –
Baltu kvėpavimu pražysta akys,
Balti sapnai praskaidrina krūtinę.

Ar girdi kas,
Kaip gieda angelai,
Į titnagus parėję –
Į gimtinę?
O taip! Tai jų namai,
Ir teneįtaria manęs piktai,
Kad šitaip baltą titnagą paglostau –
Pro jį praėjo tie seni laikai –
Pradžia būties žmogaus,
Nuėjusio lig Dievo Tėvo
Ir Sūnaus jo – Kristaus...
Ir gal, sakau, ir ten, labai aukštai,
Ką ligi šiol Paukščių Taku vadinam,
Tėra laimingi atspindžiai
Šilinių krašto titnaginių...