Pavėjui
Praeitis supa žodžius,
Tyliai išpuoselėtus rugių,
Vėjų, suplukusių nuo kedenimo, glamonėjimo,
Išguldžiusių savimeilę sausoje žemėje, požemyje.
Dirvoje sutrypta sąžinė kvėpteli atpildui,
Šnabžda, kviečia, buria.
Leiskit man išgirst tai,
Ką jūs atnešėt į šį pasaulį.
Paleiskit pavėjui užnuodytą žinią,
Sudrumstąjį kraują,
Srovenantį, karštą, nenutylantį.
Tačiau amžiais bejėgį.
Gervių klyksmais,
Skelbsiu jūsų žodžius,
Įsiskverbsiu gilyn, į pradžią, į pabaigą,
Ir įsišaknysiu akmenyje, medyje.
Tapsiu rašmenimi šerdyje,
Rusensiu ir plūsiu gyvenimą,
Pasitrauksiu tolyn ir grįšiu atgalios,
Vien kad paskandinti likimą.