Kai pavasario saulė pakyla,
Aš maža kregždute pavirstu
Ir sukarpiusi žaliąją tylą
Vėlei savo gimtinėn grįžtu.

Bet nėra jau to senojo kraigo,
Savo lizdo su juo nerandu.
Kur tos rankos, kur duoną mums raikė,
Mano basas takeli, kur tu?

Toks gerumas užlieja krūtinę,
Vėl save su kasytėm matau.
O gimtine, o mano gimtine,
Aš  meldžiuosi parklupusi tau.

Ankstų rytą rasom išdabintą
Nardo, skraido kregždė danguje.
Kai pavargusi žemėn ji krinta,
Jau nėra kur nutūpti, deja.