Šilinio ašara
Ne pirmą kartą liūdesys širdy –
Tarytum kryžiai ten sugulę.
Parodo žmonės pirštais – o! verksnys...
Na, nejauku, bet ir neskauda.
Iš ašaros atsigeria žaltys,
Kai šilą iškankina karščiai.
Ir būdavo – joje skandinosi ugnis
Ir gaisras geso.
Va ir dabar, kai žodį glostau,
Prašydamas, kad dar pabūtų su manim,
Ne debesys
Ir ne dangus –
Kažkas sunkesnio gula į akis
Vaizdais matytais ar girdėtais.
Labai norėčiau
Nors akimirkai
Išgirsti savyje poetą,
Kuris gebėtų
Apsakyti juos,
Užgriuvusius
Ugnim ir pelenais.
... Įšoka briedis į akis,
Nušluosto degančiom kanopom
Ašarą skausmingą.
Ir žvėryje – ugnis
Užsidegė ir dega.
Neužgesinsi akyse –
Sukritus miršta liepsnose
Gausi Šilinių fauna.
Atleisk man, Viešpatie,
Jeigu ne taip čia ką sakau.
Betgi žinau, kaip šilas dega...
Mirtis akimirkomis peršliaužia žeme.
Viršūnėje pušelės siaučia –
Dar stovi nenugriuvusi, bet negyva.
Niauri, apdeginta padangė.
O giesmės irgi dūmais virsta.
Išdeginti lizdai
Ir skrydžiai paukščių,
Ateit nespėję į sparnus.
Net ir žaltys į akį įsirangė,
Nors sakosi,
Kad jis – Šilinių dievas –
Padėjo galvą ant vyzdžio akies,
Nusilenkė išnykstančiai tėvynei
Ir apsisupęs ugnimi
Pavirto pelenais.
Daug prireikia dienų!..
Degėsių vėjai neišpusto –
Išnyra smėlis
Iš po mirusių pušies šaknų
Ir įslenka į karštą dykumą.
Vėl sudejuoja visos maldos:
– O žole, bent jau tu ateik,
Būki pirma, kas gyvastį grąžina.
O varne, kvanktelėki danguje,
Kad susivokt galėtume,
Kokia graži tavo giesmė
Ištikimybei
Ir gimtinei.
Ne pirmą kartą liūdesys širdy...
Atsimenu ir... vėl verksnys,
Vėl pirštais į mane parodo.
Bet gal Šilinio ašara
Bent kiek kitokia?