Mane nesupančiotą išsivežė į miestą. Kelyje nieko panašaus anksčiau nebuvau mačiusi. Bet svarbiausia - niekada iki šiol neteko važiuoti jokiu transportu. Mane stebino tai, kad ta mašina vis dar veikė. Ji riedėjo dar neišardyto geležinkelio atkarpa ir pakankamai tyliai. Traukiniai, žinojau, buvo kur kas triukšmingesni.
Kadangi jau buvo rytas, todėl puikiai mačiau pro šalį slenkantį peizažą. Gamta kito: juo toliau nuo tėvo namų, tuo mažiau pasitaikė medžių. Juos pakeitė pieva: vešli, apleista ir tuščia. Tik tolumoje artėjo  keisti bokštai. Vėliau supratau, kad ten daugiaaukščiai pastatai.
- Kur mane vežate? - nedrąsiai pasidomėjau.
Bijojau, kad nenutiktų blogiau, nes tie žmonės nebuvo nuspėjami, jų nepažinojau. Be to, baugino nematyta aplinka ir tolstantys gimtieji namai - štai kodėl tylėjau, neprieštaravau ir neuždavinėjau daugiau aštrių klausimų.
- Į Railportą. Į sostinę...
Atsiliepė ta pati senyvoji moteris, kuri man pasirodė labiausiai patikima iš visų tų žmonių, kurių vėžėčiose suskaičiavau beveik dvidešimt.
Ratuotas aparatas buvo gremėzdiškas, pailgas, matyt skirtas gabenti stovinčius žmones, nes niekur nebuvo sėdimų vietų. Moteris, lyg nuspėdama apie ką galvoju, ištarė:
- Čia "drezina". Mes galime važiuoti be jokių degalų.
- O kodėl mane gabenate..?
- Ten saugiau negu Laukinėj teritorijoj.
- Aš nenoriu į miestą... Man geriau namo...
- Namų link išardyti bėgiai, - priminė kažkuris.
Verkti nenorėjau, tačiau visiškai netroškau patekti ten, kur visai nepageidavau. Kilo nerimas, kurio suvaldyti neįstengiau. Ta moteris stengėsi mane suprasti, tačiau savo sumanymo neatsisakė.
- Turime pasiekti Railportą. Pusiaukelėj likti pavojinga. Čia bet kada gali pasirodyti antigeležinkelininkai. Tie niekada nesiterlioja su užkluptais priešais.
Net ir gerai neįsivaizduodama pavojaus realybę, visgi nusileidau, todėl tylomis sutikau su sąlygomis. Gyventi dar norėjau, nors į tėvo koloniją visgi dar netroškau sugrįžti.
Naujieji žmonės man nebekėlė grėsmės, nors kai kas galbūt linkėjo man blogiausia. Tačiau dabar jie tylėjo. Daugelis važiuojančių buvo užsiėmę - judino svirtis, kurių pagalba ta ratuota platforma judėjo pirmyn. Jų darbas nebuvo lengvas, todėl nepažįstamieji netgi tarpusavyje nekalbėjo. Bet netrukus nutiko ko nesitikėjau - užklupo anksčiau minėtieji antigeležinkelininkai, su kuriais susidurti netroško ta man neprisistačiusi moteris ir jai talkinantys žmonės. Net ir nežinodama realios grėsmės, visgi įsitempiau, laukdama paties blogiausio.
Tie nematyti žmonės geležinkelį spėjo užversti įvairiausiu šlamštu: šakomis, akmenimis, kažkokios mašinos liekanomis. Pastebėję kliūtį, miestiečiai suprato, kad kelio į Railportą nebėra. Tuo tarpu iki miesto buvo likę vos du kilomentrai. "Drezinai" sustojus, priešai išlindo iš griovių. Kitur pasislėpti šie neturėjo galimybių - lanšaftas pasitaikė pakankamai lygus, be medžių ar krūmokšnių, nebuvo jokių pastatų.
- Lipkit lauk, - sukomandavo vienas, matyt, tos grupės atamanas. Įkandin jo "dreziną" apspito dvylika savadarbiais kardais ir kitais šaltaisiais ginklais apsikarstę driskiai. Tai buvo vyrų būrelis, tačiau nieko gero nežadantis.
- Nagi, skubinkitės. Negi šiknas priskretote?
- Niekur nelipsim, - atkirto Railporto moteris.
Grupės vadovė atrodė drąsi. Man pasitikėjimo tiek, kiek pas ją, neliko, todėl nuoširdžiai jai pavydėjau. Vienas užpuolikas prisiartino prie "drezinos" ir rankomis sučiupo už vienam arčiau platformos krašto stovėjusio jaunuolio kojų. Vargšas kaipmat paslydo ant žemės, o galvą karkštelėjo į metalinę mašinos konstrukciją. Kūnas be sąmonės parkrito ant tepaluotos skaldos tranšėjos.
Šviesiaplaukė moteris nesirengė pasiduoti ir laukti paskutiniosios. Nustebau, kai jos rankose pastebėjau masyvų pistoletą. Panašų kadaise mačiau ir tėvo medžioklės kambaryje. Kokias kiaurymes gali padaryti iš to ginklo iššovę šoviniai, žinojau ir mačiau, todėl akimirksnį nurimau, nes tie užpuolikai neatrodė geriau ginkluoti...
Nors pistoletas iššovė netikėtai, tačiau jaučiau, kad šūvis anksčiau ar vėliau turėjo pasigirsti. Labiausiai netikėta, kai pastebėjau pargriūvantį priešininką. Atrodo, moteriškė visai neketino delsti ir laukti stebuklų. Iššovė antrąkart. Priešai pasimetė, matyt visai nesitikėjo iš nekaltai atrodančios moters. Kita vertus grupės vadovė ironiškai leptelėjo:
- Negi nusigyvenote, kad neturit kuo atsišaudyti.
Jai tariant paskutį skiemenį, užpuolikai griebėsi veiksmų. Vienas drąsuolių tarsi viduramžių berserkas rėkdamas puolė pirmą pasitaikiusią auką. Tačiau ji nebuvo pėsčia. Rankose atsidūręs nematytas šaunamasis ginklas kaip mat paguldė greituolį. Dar vienas šūvis sutrikdė priešą.
Aš stengiausi atsidurti neutralesnėje ir tuo pačiu saugesnėje vietoje. Nušokti nuo drezinos platformos neišdrįsau. Išsigandusi užlindau už vieno kovotojo nugaros, tarsi suradusi patikimą uždangą.
Dar po kelių šūvių antigeležinkelininkai metėsi į šalis. Regis, visai nesitikėjo iš drąsios moters ir jos vadovaujamos kompanijos rimto pasipriešinimo. Netrukus pavojaus grėsmė atslūgo. Bėgių naikintojai chaotiškai lėkė šalin. Šie žmonės dingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė.
Bet nepaisant to, dar ilgai buvau įvykio priblokšta. Tik, kai žmonės pralaisvino kelią ir sėdo atgal į dreziną, atsigavau. Tąkart mane kažkas užkalbino:
- Nebijok, dabar mums niekas negręsia.
Tie žodžiai mane nuramino labiau už nurimusius šūvius ir kovos šūksnius...