Tai va. Ir aš kaip visos dzūkų mergos labai norėjau ištekėc. Žinojau, kad marcių dalia kaip bulba žalia, ale mislinau kaip nor graušiu, abile turėsiu vyrų.
Atitekėjau in gražų kaimelį ir nemažų šeimynų: tai anyta, šešuras, dzvi mošos ir bobulė. Veseilia kaip veseilia, o už kiek tai čėso atvažiavo dėdė. Jis dar many nebuvo matis ir klausia dairydamas po pirkių: “Kur gi toj marci?” Aš tuom čėsi buvau priemenėj. Vyras liepė aic pasrodzytc. Aš žinodama savo stony, storojaus kiek dzidesnė atrodzyt, tai stojaus an slankscio ir sciepiaus, sciepiaus kaip mažnėjo. Dėdė pervedė akim nuok kojų iki galvos, skėstelėjo rankom ir glasniai: “Nu, brac ir martelė, nei darbi pasremsi, nei laškoj rasi”. Aš nuraudus kaip burkščinas nei žodžio. Cyliu, ale mislinu, kad many daugiau žemėj, nei an žemės.
Praai kelios dzienos, atai subata, visos moteriškos išajo pircin, o man liepė išvirc grikinės buzos. Namie liko cik bobulė, tai toj pristaikius many pradėj klausinėc.
- Martela, dukrela ar tu kū nor moki dzirbc? Aš paklausiau:
- Ką bobula? Nu rugius pjauc, verpc, ausc apie gaspadų aic. Aš atsakiau, kad nemoku ir cyliu. Bobulė kaip pincis susraukė ir glasniai sudejavo:
- Tai dzievuli ir papuolė mano anūkėliui ir kū jis darties darys tokių paėmis. Neturės nei kelnių, nei marškinių an kūno. Aš vis cylėjau, ba dar savo motulės buvau išmokyta – senam žmogui – nesisprcyc. Cylėc kaip lydekai po vandeniu, nor mislinau, kad nuogas man dar gražesnis.
Šešuras neiškentis savo motulės baikų sako: “Motula, ji viskų moka ir kitus dar moko!”. Bobulė net treptelėjo, rankom suplojo per šlaunis ir užrėkė: “ Šūdas, kų ji gali mokyc, paci nieko nemokėdama”.
- Vaikus, - pasakė šešuras.
- O Jėzau, pagyra svieto, tai ji dar ir vaikų turi? Visa paraudus rankom mosciguodama išėjo priemenėn. Šešuras mani ramino, prašė neimc in galvų bobulės ūtarkos. Žinoma, kū aš turėjau daryc. Prauda, aš gi marci, reikia mokėc nucylėc ir prisitaikyc. O be to laukė dar dzidelis darbas. Išvirc grikinė buza.
Atsinešiau iš kamaros gorcių miltų, supyliau nekotėlėn, inpyliau vandenio, užmaišiau, padariau dar kleckucių, mislinau bus gardziau. An pripečko pastatiau trinoškas ir pradėjau virc. Kadu užvirė vanduo supyliau buzų ir džiaugiuos, kad tuoj bus pagyra manodarbų ir kad nėra bobulės, ba toj vėl pradėt mani mokyc. Cik daug nescikėjau. Mano buza pradėjo kilc ir šnekėc. Cik pukšc, pukšc, išsipucia burbulas ir vėl dingsta. Su mentuki maišau, o ji vis pucias ir šneka, o dar palaukus pradėjo lipc iš puodo ir vis pukši. Aš vienų menty pamazginian, kitų. Ale kur tau kiba ji pasiduos, vis lipa ir šneka. Tadu pusy puodų šliukšč viedran ir dapylus vandenio, vėl maišau. O ponedziau, jau pradėjo kvepėc, musėc svyla nuok dugno. Aš tų buzų kitan puodan, o prisvilusį po pripečku ir vėl verdu. Jau nežinau kū daryc? O buzos jau laukia vyras ir šešuras, tuoj pareis ir moteros. Vyrai cyli, ty koki nešnekūs, gal širsta, o gal gaili many, macydami, kaip aš sukiojuos. Dzievaži, vienų rozų jau norėjau poterius kalbec, ar skradziais prasmekc.
Buza šep tep išvirta, paduodu vyram in stalų. Mano vyras, paėmis šaukštų, pasukiojo bliūdi, insidėjo burnon, ale ryc neskubina. Lyg kū mislina. Šesuras srebia ir skubina, cik ponedziau matau kaip iš burnos pabyra sausi miltai, cie kur buvo padaryci kleckuciai. Pamaišė, pamaišė, kad miltai sušlapt ir vėl semia. Man atrodo užsimerkis, kad nemacytų tos buzos.
Man ne cik žandai paraudo ale ir pencys, aš visa drebėdama sakau, kad nežnau kas cia pasdarė tai buzai. Gi rodos mokėjau virc ir kiaušinius ir arbotų ir buzų, cik ty buvo kitoki miltai. O cia!
Šešuras pakėlis galvų žiūrėdamas in many sako:
- Vaikeli, kū tu cia. Labai gardzi buza, gera buza. Ir vėl paslankis srebia, ir lyg negirdzi, kad aš vis tų pacy lemenu: “Ne, ne, cia kas tai ne tas!” Ir šešuras tų pacy:
- Martela, gardzi, gera buza!
Jau man tos gailystos iš jo ir nesnorėjo, aš gi paci matiau byrancius iš šauksto žalius miltus ir jautiau svilėsius ale šešuro zodziai tep mani ramino, kad nekreipiau dabos, kad mano vyro bliūdas buvo vis dar arcipilnis.
O kap parėjo anyta ir mašos – tai jau kita šnekta. Apie tai kituros, kap susciksim antrų roz.
Taigi mamos, močiutės, mokykit savo dukrelas ir anūkėlas virc ne cik kiaušinius ir arbotų ale ir grikinį buzų iš dziovintų grikių, ba ne visi šešurai toki supratlyvi ir ne visi sakis, kad gera buza, gardzi buza.
Auginkim dzūkų smilcynuose grikius, kepkim bandas su aguonom, virkim buzų, košy ir pamacyst kokia ji gardzi. Socyk Jus Dzieve!