Kodėl tos akys, tos nebylios,
Tiek daug išduoda apie mane...
Galbūt nenoriu net atskleisti tyliai,
Kad mano siela išdrabstyta
Kaip mėšlas, atsiprašant, laukuose...
O viduje – tiktai juoda kiaurymė
Ir baimės akys, pasislėpusios joje,
Kurios kas kartą atsimerkia,
Kai baigias sapnas ir prasideda tiesa.
Tiesa, kodėl jinai ilgai taip trunka,
O sapnas – tik nuotrupa trumpa?..
Kodėl kas kartą švelniai mirus (o gal geriau užmigus)
Aštriais nagais pažadina mane
Realybė – taip ją dabar vadina žmonija.