slaptingos magijos kalba kuždena jūra
vandens baltų putėsių nėriniuos
o kūnai džiūgauja išsekę ir sušiurę
nes bangos bučiniais gaivina juos

turiu akis putom baltom nulytas
beribiais žvilgsniais lekiančiais toli
kai po audros toks netikėtas rytas
kad jūros aimanas kimias ilgai girdi

tik smėlis sminga po padu atvėsęs
lyg vis dar tęstųs bangriedė naktis
kada pašėlęs vėjas amžinas plevėsa
pastato jūroje trapias vandens pilis

veržlia srove tokioj pily lyg rojuj
didžiulės žuvys maudosi pursluos
bangų kraštai pakrantę suformuoja
medūzų skepetomis smėlio raižiniuos