Atrodo sėdėtum ir sėdėtum ant mažo tiltelio, juosiančio negilią, lėtą tekmę tekančią upę, įmerkus kojas ir žiūrėtum į margasparnius padarėlius.
Vienas nutupia ant upe plaukiančio lapo ir pasileidžia tartum į kelionę, tačiau išskleidęs sparnus, vėl pakyla aukštyn, parodydamas gražiausia ką turi... Nuo gležnų sparnelių į vandenį pasileidžia skaidri žalsva, melsva ar rožinė spalva. O laumžirgis tuoj pat ieškosi savo draugo. Visa tai tebuvo kelios minutės, atiduotos šiam džiaugsmui, nuostabiai gamtos grožybei ir praskaidrinta nuotaika. Pasigavęs akimis gali sekti, kur vienas jų skris, kol galų gale akys nukrypsta į kitą - dar ryškesnėm spalvom pasipuošusį vabzdelį, o vėliau nuseki dar vieną, o vis nenusibosta.
Mažytės kojelės, pailgas, gležnutis kūnelis, "musinės" akys, ir dailūs ūseliai. Žinoma visas efektas ir yra - jau nupasakoti, it stikliniai sparneliai...
Daugelis galėtų tik pasišlykštėti įvairiais vabzdžiais, kažkas šalto, nemalonaus, bet laumžirgis tampa kažkuo nepaprastu, tiesiog mirtinoj tyloj gali bandyti klausyti sparnelių tvinksėjimą, kaip palengva dūžtančių pūkuotų sapnų gaudesį. Ir gaivinti akis vis naujomis nuotaikoms ir fantazijomis...
Tai stebuklas, iš pabirusių sapnų sudėtas keleto milimetrų ilgio kūnelis, ir įklijuota gyvybė...