Vis ieškau žemės ne po dangumi,
Kitokios saulės ir spalvoto vėjo,
O tu šypsais ir iš šalies stebi,
Kaip paišo laikas juodą orchidėją.

Linguoja vėjas vakaro sparnus...
Jau šešėliuotas paukštis tyliai supas.
Kas sugiedota – pamiršta nebus –
Šnabždės lyg dainą Tavo lūpos.

Nors liūdesį lyg kalinį išvesk!
Išlieki ašaras į nuodėmingą slėnį...
Juk tik akimirka telieka švęst,
Kodėl visus pavasarius suvėlini?