patirtim nunoko ne tik lūpos
ne tik putlios kaip aikštė
ne tik alkstantis mano
lūpų, kaklo linkio, minčių
minkšto pasivaikščiojimo

graviruotas išmintim liūdnas
Tavo veidas pasisuks štai
į jau vystančias mano krūtis
nepaliesi tik alkstantis nueisi

ir liksiu vėl ir vėl be Tavęs su Tavim
ir lydės atskirai mūsų akys
skirtingai kruvinas saulėlaidas
viena leisis į Šiaurės jūrą kita
kris už sunkių alyvų į ateitį

įsisiurbs lyg išpampus dėlė
pareiga, auka ne mylimai
ne tik lūpos išduotos kentės
cyps kvailai durų vyriai iš tos
pusės kur Roterdamas

ne tik ryškios kaip bokštai
mano ir tavo duoklės platės
ir liksiu vėl be Tavęs su Tavim
minčių į Tave pasivaikščiojimuos.