Uždarykit, vėjūnai, dėdę derlių giliai,
Kad neklaidžiotų vasaron rudenėlio gandai.
Užrakinkit, įšaldykit dėdę giliai,
Kad nevytų jis vasaros gan dar ilgai.

Negrasintų sunokusiais kriaušių vaikais,
Nemojuotų pro langą purpuriniais skvernais,
Nebarstytų geltonų, žalių ir rudų
Rudenėlio atvykėlio kelio ženklų.

Pamaitinkit, vėjūnai, dėdę derlių medum,
Pagrasinkit prašvitusiu saulės dangum.
Išrašykit atostogas jam po žeme,
Kad nesiektų mūs derliaus įdomiausia žinia.

Pasistenkite, broliai, viską tykiai daryt,
Kad panelė su šalčiu jus netruktų matyt,
Mus nubaustų žiemužės atkaklioji ranka
Ir užšaldytų brolius giliai po žeme.

Ir tada tik pavasaris gelbėtų juos,
Kaip zuikutis ant kalno pradėtų dainuot.
Pasigriebęs jis šaltį už ūsų ilgų,
Pakratytų, kol tas pasiliktų klanu.

Misija vėjams ne tokia lengva –
Išlaikyt dėdę derlių giliai po žeme,
Nebeleist jam bastytis sodais, miškais,
Kad nespalvintų vasaros nuobodžiais atspalviais.