Tais bėgiais seniai kas nors riedėjo. Mano tėvas minėjo kad paskutinis šarvuotis čia pūškavo prieš gerus dvidešimt metų. Po to viskas išnyko, nurimo. Paskutiniai traukiniai liko nykti tik didžiajame mieste ir apleistų anglies kasyklų rajone. Dabar labai retai kas važiuoja, o aš, lyg ignoruodama tuos niekam nereikalingus bėgius kiekvieną pavakare mėgstu lauke fotelyje pailsėti ir pamąstyti kas vyko iki manęs...
Ši vasara kaip niekad buvo labai kaitri. Atrodo, toks oras turėjo labiau išjudinti keliauninkus, kurie neaišku kodėl palieka savo namus ir sukaria šimtus kilometrų tam, kad sužinotų, kas yra už horizonto. Aš labai norėjau kur nors nukeliauti, tik ilgai nežinojau kur. Priežasčių išeiti buvo ir daugiau...
Be traukinių anksčiau labai dažnai plentais važinėjo automobiliai. Tačiau  jie dabar dar didesnė retenybė. Daug jų mačiau prie didžiojo kelio. Tačiau jie dabar dažniausiai ramiai rūdijo apleisti ir neturintys jokių šeimininkų. Nė vienas jų negalėjo važiuoti - tėvas ne kartą rastuosius patikrino...
Mūsų namai stovėjo ant nedidelės kalvelės visai prie pat geležinkelio ir netoliese pravinguriuojančio plento. Bet kokiu atveju, dieną ir naktį, galėjau  išgirsti ir pamatyti jei kartais kas pravažiuotų. Didysis plentas, minėjau, buvo ne per toliausiai trobos. Jį patogu stebėti pro balkono langus arba iš verandos. Tiesa, matyti galėjau tik tą kelio ruožą, kurio neužstojo jokie medžiai, kurie labai sparčiai suvešėjo po to, kai viskas išnyko.
Gaila tik tai, kad jaučiausi vieniša, nors, atrodo, pakako to fizinio dėmesio. Tiesa, tėvo meile negalėjau skųstis - jis nepaliko manęs vienos. Priešingai - jis stengėsi, kad man būtų gerai, kad netrūktų valgio ir turėčiau padorių drabužių. Manimi rūpinosi ir grupelė besidarbuojančių tarnų, kurie prisidėjo prie menkos tėvo kolonijos. Tačiau, nepaisant to, jaučiausi vis vien apleista. Todėl kartą nusprendžiau iškeliauti, palikti viską, kas buvo artima. O ta diena išaušo vakar. Gal tai buvo paaugliškas užsispyrimas, vaikiškas smalsumas, nes konkretaus tikslo kur nors nukeliauti ir ką surasti visgi nežinojau. Turbūt pagrindinė priežąstis palikti namus - neseniai nutikęs įvykis. Jo metu susipykau su tėvu. Aš pasakiau, kad nusibodo toks nuobodus ir uždaras gyvenimas. Į jo pamokymus net nekreipiau dėmesio. Priešingai - supykau. Tad kitą dieną nusprendžiau palikti namus, kur neradau sau lygių, tų, kurie mane palaikytų...
Pasirinkau bėgius ir vakarų kryptį. Tėvas sakė, kad  ta kryptimi keliaujant galima pasiekti jūrą. Ar toli ji buvo - nežinojau, nes neturėjau jokio žemėlapio. Tačiau smalsumas buvo didesnis už galimų pavojų baimę. Nieko nesakiusi išsinešiau laukan savo lengvąjį fotelį. Jis turėjo praversti, jei kartais pavargusi nuspręsčiau prisėsti. Tačiau daiktas buvo vis dėlto sunkus ir nepatogus gabenti. Dažnai turėjau sustoti, nes pavargdavau. Iki pusiaudienio nukeliavau vos kelis kilometrus. Jaučiausi labai išsekusi. Norėjau gerti ir pailsėti. Skubėti visgi nebuvo prasmės. Gal dėl to, kad niekad nemaniau, kad priekyje arba atgalios gali tykoti dideli pavojai. Priešiškai nusitaikusių žmonių, regis, niekur nebuvo - jų dar nesutikau.
Po pietų, kai suvalgiau turėtas maisto atsargas, pajudėjau į priekį. Savo fotelį palikau šalia bėgių - toliau kankintis su tuo nešuliu nebeketinau. Geriausia, nusprendžiau, keliauti su kuo lengvesniu nešuliu, nes pailsėti galėjau paprasčiausiai išsitiesusi ant vešlios žolės.
Niekad nepagalvojau kaip praleisiu naktį. Tiesa, pastaruoju metu buvo ganėtinai šilta, nelijo ir nebuvo vėjuota, o saulė negailėjo šilumos. Gal dėl to savo kelionę paskubinau, neketinau laukti. Norėjau pamatyti kuo daugiau, nutolti nuo įgrisusių namų. Geležinkelio nepalikau. Man jis buvo puikiausias orientyras, kryptis, kuria buvo geriausia keliauti. Labiausiai bijojau susidurti su Nepaklusniaisiais apie kuriuos jau seniai sklandė legendos. Apie juos pirmi paskleidė istorijas retieji keliauninkai. Sako, kad tie žmonės stengiasi atkurti tai, kas anksčiau buvo. O anksčiau buvo gamtą teršiančios technologijos. Tėvą tokios žinios labai gąsdino, nes jis nuo seno prijautė tiems, kurie kovojo už švarią gamtą. Tokius kaip jis seniau vadino žaliaisiais. Nesuprantu kodėl tokiems kaip tėvas buvo prilipintas toks žodis. Man toks palyginimas primena tuos, kurie neužaugę...
Naktis visgi pasitaikė vėsi. Iškrito gausi rasa. Žinojau, kad pagal kalendorių dabar rugpjūtis - paskutinis vasaros mėnuo, bet vėsa neturėjo atkeliauti.
Pradėjus temti geležinkelis staiga baigėsi. Dar pamačiau neseniai išardytus bėgius, kurie buvo sudėti į krūvas, o betoniniai skersiniai netvarkingai išmėtyti grioviuose. Nepaisant to, kad kelionę šiek tiek apsunkino išardyti bėgiai, duobės, ėjau toliau. Maniau, kad greitai pasieksiu artimiausią gyvenvietę, kur dar esama žmonių. Sukaupusi drąsos skubėjau į tamsą.
Tačiau mano jėgos nebuvo begalinės. Kartą suklupusi taip ir neatsistojau. Mane užvaldė miegas.
Praplėšiau akių vokus vos saulės spinduliai smigo man į akis. Tačiau prabudimo priežastis buvo visai kita. Mane pažadino balsai. Prasimerkusi pastebėjau ne tik saulę, bet ir nepažįstamus žmonių veidus.
- Kas tu tokia? - paklausė senyva nepažįstama moteris.
- Iš kur tu? - domėjosi kažkoks keturiasdešimtmetis vyriškis nesvetingu žvilgsniu
- Ar iš toli? - kamantinėjo dar vienas žmogus.
Visko iš karto nesugebėjau atsakyti. Pasakiau palengva, atsargiai:
- Iš rytų. Diena kelio nuo čia. Mes ten esame tik keli...
- Traukinių žudikai?
Aš nesutikau:
- Mes nieko prieš juos. Juk geležinkelio neišardėm. Bėgiai iki šiol stovi sveiki šalia mūsų sodybos. Ten anksčiau buvo stotis. Iki čia keliavau savo noru...
Moteris nusiramino. Tas žilstelėjęs keturiasdešimtmetis - taip pat. Tačiau kiti, kuriuos pastebėjau, taip neatrodė. Jie kėlė šurmulį, apsupusi mane:
- Jie žalieji. Juos reikia sutramdyti. Juos reikia pamokyti...
Man tie žmogystos atrodė kaip pamišėliai. Tačiau juos mokyti buvau nepajėgi. Tam, regis, dar per jauna, nors norėjau paaiškinti.
- Kiek tau metų? - pasmalsavo moteris.
- Dar tik šešiolika.
- Vadinasi, dar nematei, kas buvo prieš tai...
- Nemačiau... - patvirtinau ir likau tylėti. Ko gero, tyla man buvo kol kas geriausias ginklas. Visai nenorėjau pyktis su nepažįstamaisiais, kurių kėslai nenuspėjami.
Paskui kažkas pasakė:
- Ji dar paauglė. Negalime jos kaltinti.
O dar vienas balsas klausė:
- Tai tu nežinai kas išardė šį geležinkelį?
Aš, žinoma, pasakiau:
- Tikrai nežinau ir nenumanau kas tai padarė. Šio krašto dargi nesu mačiusi...
Tuomet jie mane paleido. Bet kelias į laisvę dar nebuvo greitas. Nors tie, kurie paleido mano rankas ir suteikė laisvę judėti, tačiau rami dėl savo ateities nesijaučiau. Neramiai laukiau kas bus toliau. Tą akimirką kaltinau tik save, nes dėl tų mano užgaidų pabėgti nuo tėvo ir kilo tos mano bėdos.