IKI arčiau namų nebuvo-
Visi jie pabėgo neatsisveikinę.

Ne tiems atsimerkiu kartais.
Sakau, kad mano akys neturi spalvos,
Tačiau vis karo rūbų žalumą įžvelgia.

Prašau nelėkti akis išdegus,
Bet prikiša išsigandusius veidus,
Paprašo prieš kelionę pridegti,
Tai kas belieka.

O auštant vaikai žiūri
Į šulinį ir paklausti
,,Ar kamuoliai ten įkrito?“
Atsako, kad tėveliai
Gesina akis.