kruvinos upės
Savo rankose
Jis iš mano pesimizmo,
lyg iš molio nulipdė idealizavimą.
Dirbo ilgai...
Tik mano rankos per grubios,
tad vos jį gavus per pusę sekundės
sudaužiau į šimtą
ir dar dvi šukes...
Išsibarstė po apmirusio miesto šaligatvių asfaltą,
kuriuo kažkada ėjom
ir kiekvienam akmeniui leidom
klausyt mūsų bučinių.
Nesigėdinom dangaus -
mūsų banalūs jausmai jam per
nuobodūs.
Sudužus idealizavimui:
kiauras dangus, krentantys angelai
ir kruvinas upių vanduo.
Po tiltu spardau antis,
Žuvėdroms lesant mano širdį.
Lyja...
Lietus išbėrė upės vandenis
ir pjausto mano pečius.
Lyg žinodamas jog šiandien aš
ne po Tavo skėčiu.
Šalta...
Beprasmiškai šalta.
Vienišas mano šešėlis pasidalino į du -
Tu.
Sidabrinėj dėžutėj sudėjęs
šimtą ir vieną šukę:
- Dar vienos negalėjau rasti,
ištiesiau raudonas rankas.
Leidau pamatyt rieše įsmigusį stiklą.
Krištolinį.
Paskutinį.
Devintą prakaitą liejai mėgindamas jį ištraukt,
bet iš kruvino upės vandens pakilo angelai
ir pastvėrė mane -
dangus atkreipė į mane dėmesį.
Nelyja.
Tu stovi ir veizėji į dangaus skliautus
------------------------------------
Vaivorykštė.