Kaštoninėm alėjom,
šaligatviais ir gatvėm,
tarp šviesoforų,
elektros nuskintų laidų.
Pavasariu pražysta mano naktys
mieste, čia sausis, pusė keturių.
Tarp susipainiojusių,
gyvenančių bent retkarčiais
ir tarp žmonių,
kurių juoku pakaustyti
(iš žalio stiklo)
batai,
asfaltinėm plytelėm,
kaukšėdami svajonių geometriją paverčia
gintaro lukštu.
Tarp to,
gal dar ano,
ir žodžių mano lyriškų,
bet netikrų,
pavasario, atėjusio šią sausio naktį,
visų vėl pamirštų... tai gal vilčių?

Dabar turėčiau parašyti,
kad reikia man kažko,
kažko, kas būtų taip netikra,
taip brangu,
kažko, paliečiančio mane per stiklą...
kažkas galėtum būti nebent
Tu.
- - -
Reikėtų.
Nuosaka tai tariamoji,
ir mazochizmas mielas liejas per kraštus...
Pavasaris apgautas dvėsė oriai,
čia miestas, sausis,
gera ir tylu.