skambutis
išraižiau vardą ant sienos.
šalia - "žmogus gyvena vienas".
įamžinau save kaip ir kiti -
nesvarbūs, bet tikri.
mąstau šiandieną apie būtį
ir plaukia nerimo eilutės
buvau - esu - ir būsiu...
arba rytoj pražūsiu -
nutrenks geltona mašina
kažkas sakys - o jam koma!
arba iškrisiu iš balkono
juk būna, filmuose taip rodo.
galbūt paskęsiu vonioje...
kvailai kalbu - ar ne?
tiesiog labai bijau išnykti
ir pėdsako nebepalikti.
pradingt, nebūt, neegzistuot,
kaip šuo nudvėst - nebelekuot.
jaučiuosi lyg šešiolikmetis -
ieškau kažko, ko nepametęs...
praeis man, gerai žinau!
nepyk, kad taip vėlai trukdau.