Senas varnas pakėlė sparnus ir:
Šva! šva! šva!..
Krankteli kartą. Ir kitą:
– Skrendu!
Šva! šva! šva! – viršum girios Gudų,
Šva! šva! šva! – virš Čepkelių,
Šva! šva! šva! – per visus Šilinius
Lig Merkinės, lig Liškiavos.

Skrendu!..

Bent du amžiai jo akyse –
Ir skristi senoliui nelengva,
Bet negi sapnuodamas lauksi mirties,
Kai mergos šilinių,
Kasas pušele pasipuošusios,
Dievas žino ką daro – nedaro:
Vienos eina – vienur,
Kitos eina – kitur,
Bet išeit iš Šilinių negali.

Šva! šva! šva! – moja varnas sparnais...
– Ėgi, mergos,
Nebūkit padykusios.
Dievas duoda jums proto
Panešioti pušelę gražiai,
O, deja, laikas toks –
Pavojinga ją kelti aukštai,
Kad į šerdį gražuolės
Kirviu neįsmogtų
Ir nereiktų šilams
Vėl nubristi per dykumas...

O poezija irgi tetyli –
Jeigu ji tik gėlytes palaistyti moka.
Čia – Šiliniai.
Ligšiol iš miškų neišėję jų vyrai –
Kažkur po žeme,
Prie pušelės šaknų,
Duoną raiko,
Tvarsto žaizdas –
Nei gyvent, nei numirti nemoka.


Šva! šva! šva! – skrenda varnas,
Šva! šva! šva! – ocho! Ilgai pagyventa!
Atmintis nepasiekia pradžios –
Bet prisimena ji Bonapartą,
Einantį linkui Maskvos...

Bent du amžiai jo akyse,
Ir skristi nelengva.
O pušele, priimki senolį savo šakose,
O Šiliniai, priimkite protą senolio...