Praleidusios dieną „aiax“ bare, su drauge, kurią vadinu drugeliu, nusprendėm eiti į senąją geležinkelio stotį išgert kolos ir užkrimst hot-dog'ų. Kuomet taisomas tunelis, stotis lyg apmirusi, tik kartais praeina koks dėdė ir palinki 'skanaus'. Tad mums labai patinka ten sėdėt ant žalių suolų ir šert žvirblius, veizėt į bėgius, kartais koks nors garvežys papypsina, jei pravažiuoja. Taigi sėdim kaip visad, kalbamės apie kažką ir pastebiu stovintį keleivinį traukinį, kuris važiuoja į kitą pusę. Sakau drugeliui:
- Įdomu, kur jis važiuoja... davai, nueinam pasiklausti ir kurią dieną varom velniop iš Kauno, bent kokiom trim valandom?..
-Šitas į Šeštokus važiuoja, tik įdomu pro kur... davai varom?
-Nu tai jo... tarkim savaitgalį.
- Ne, varom dabar! Drugelis atsistojo, išmetė kolos skardinę į šiukšliadėžę, ir pati nepastebėjau, kaip atsidūrėm kasose.
-Ei, juk mano paskutinis autobusas į mano gatvę devintą valandą. Dabar pusę aštuonių! - bandžiau racionaliai mąstyt, vėliau juk nebus kaip grįžt namo, dar kol parsitranzuosim atgal, nors galiausiai norėjosi į viską nusispjaut ir pasakyt DĖJAU. Kaip bus taip bus... priėjom prie kasos ir klausiam:
-Pro kokius miestus važiuoja šis traukinys?
Kasininkė nustebus ir pikta. Žiūri į mus kaip į puskvaišes:
- Na juk pro daug kur važiuoja... pro Garliavą...
- O toliau? O tai kur jums reikia?!
- Mes dar nežinom...
Ji labai nepatenkinta atsivertė savo lapus, aišku nelabai gražiai apie mus galvodama, ir pradėjo vardint miestus, pro kuriuos važiuoja traukinys Kaunas-Šeštokai. Bet mes vėl ją pertraukėm:
- O kur galima nuvažiuot už keturis litus?
- Į Jūrę! Na tai duokit du bilietus į Jūrę...
- Pilna kaina ar su nuolaida?
- Pilna...
Ir štai sėdim su drugeliu traukiny. Sėdim ir žvengiam:
- De-bi-lės!! tu bent žinai, kur ta Jūrė yra?
- Jo, ten mano dėdė gyvena, kažkada juk buvau pas jį... Sandra, juk norėjom ištrūkt iš Kauno...
Dar ilgai juokėmės iš to, po to ji papasakojo, jog jos pusbrolis, kuris gyvena Jūrėj ir su kuriuo važiavo į ska koncą, Jūrę vadiną Jamaika. O traukinys važiuoja pro miškus. Medžiai medžiai medžiai, kažkoks mažiukas namukas, ir jau išlipom. Traukinys nuvažiavo toliau į Šeštokus.
- Čia visa Jūrė?.. - paklausiau drugelio, ir vėl pasidarė juokinga. Jūrė - tai toks kaimas, kuriame keli namai, kažkoks alkoholinių gėrimų kioskelis, na tik tai ir tepastebėjau, sakykim, stoties rajone. Nueinam į pačią stotį, hm, jauki gan, maža. Pasibeldžiam į langelį, ir išlenda apsimiegojęs dėdė.
- Laba diena, dėde. Šiandien traukinio į Kauną nebus?
- Ne, ką tik iš Kauno paskutinis pravažiavo. Į Kauną nebus jau.
- O čia mikriukai kokie nors yra?..
- Oi, ne, - pasakė ir nusijuokė.
Na ką gi... kaip ir maniau - teks grįžt autostopu į namus. Aišku į paskutinį autobusą nespėju. Bet dėl to net nepergyvenu. Sėdim ir rūkom ant žolės netoli stoties, o drugelis dairosi, kad dėdės nesutiktų. Žiūrim, kažkoks vaikinukas raudonais marškiniais.
- Sveikas! - užkalbinom, - gal šiandien žadi į Kauną važiuot? Na lyg ir žadu... tik vakare, apie kokią vienuoliktą, o tai jums nėr kaip grįžt?
- Nu ne... tai galvojam partranzuoti atgal. Arba pėškom pareit, netoli gal..
Mes jam dar papasakojom, kaip čia atsidūrėm, aišku, pasirodėm kaip nesveikos panos, kurios visad elgiasi taip, kaip šauna į galvą, per daug negalvodamos apie tolimesnius veiksmus. Na, taip... iš tiesų mes tokios ir esam. Dar pasakojo, jog čia beveik niekas nestoja, jog kažkada ėjo bėgiais iki Kauno. O mes jį pakvietėm į krikščioniškos muzikos ir jaunimo festivalį Pažaislio vienuolyne. Tiesiog šiaip, būtų „prikolas“ jei jis sugalvotų ateit, nors ir nesitikėjom.
Surūkėm po dvi ir pakilom eiti iki autostrados. Iki jos – 3km, kažkokiu miško keliu. Specialiai išsijungėm savo telefonus, kad netrukdytų niekas, ir negalvotumėm apie laiką. Tiesiog būtumėm ČIA ir DABAR. Tik drugelis vis dairėsi, kad dėdės nesutiktų, o tas nepaskambintų tėvams. Ėjom ir daug juokėmės:
- Jis sakė, kad tranzavo kažkada iš Jūrės ir niekas jam nesustojo, ale, nedraugiški žmonės. Kaip kas nors stos, jei jis ėjo traukinio bėgiais?.. pravažiuoja koks traukinys, o tas stovi iškėlęs liuksą!
Priėjom kažkokią miško aikštelę su mediniu stalu, suolu aplink jį... na kaip visos miško aikštelės, prie kurių plakatas, draudžiantis deginti medžius. Užsukom į ją parūkyt, pravažiavo gal trys mašinos, bet mažai mums tai rūpėjo, nebėgom stabdyt. Pasiėmėm juodą markerį ir užrašėm ant stalo kažką panašaus į:

VAŽIAVOM PRIE JŪROS, ATSIDŪRĖM KAŽKUR JŪRĖJ. IR DZIN, KAD JAU TEMSTA, O IKI NAMŲ DAR TOLI...
BŪKIM HIPIAIS IR MUMS VISKAS BUS... (na supratot)

Tiksliai gal nepacituosiu, bet kažkas panašaus. Paėjusios kiek tolėliau, radom medines sūpuokles. Pasidėjom kuprines į šoną, supomės, dainavom (tiesiog klykėm) įvairiausias dainas, ir buvo geeera!! Visiškas atsipalaidavimas. Negalvojimas kur, kaip ir kada esam, tiesiog ESAM. Prasėdėjom pusvalandį ir vėl patraukėm į kelią, jau apie pusantro kilometro nuėjom. Priėjom sužymėtas egles, ir bandėm pačios nuspręst, kokias egles reikia kirst, kokias ne. Už eglių - laukai. Iš dešinės žalios žolės, iš kairės...hm... tarkim rugiai. Einam ir žiūrim - karvė.
- O, žiūrėk! - pradėjo žvengt drugelis,- karvė!
- Be tešmens! Kažkokia išsigimus..
- Tada ne karvė čia, o bulius... karvės turi tešmenį...
- Ne, aš juk mačius bulių, buvau kaime... jie rudi, o čia karvė tik be tešmens...
Suprantama, kad aš miestietė ir galėjau išmastyt tokį dalyką kaip ''karvė be tešmens'', nesijuokit, bet kad ir kas ten bebūtų - pradėjo bėgt link mūsų. Mes atsitraukėm į šalį ir laimėj tas padaras pasimovė ant grandinės, tad mūsų nepasiekė. Ėjom toliau ir juokėmės iki ašarų, o iki autostrados – 1km. Na toliau ėjom per laukus, ir pralenkėm vyrą pjaunantį, tarkim, rugius. Pasikinkęs arklį. Su kažkokiu dideliu dideliu geležiniu daiktu. Tik per filmą esu tai mačius. Nors ir buvau kaime, glosčiau arklius, bet tai buvo nepakartojama. Grožėjomės tuo, nes mieste to nepamatysim. Pasijaučiau lyg gyvenčiau savo senelių laikais. Priėjom autostradą. Esam kažkur pusiaukelėj tarp Kauno ir Marijampolės. Nė viena mašina nestoja. Saulė ant medžių viršūnių. Pamaniau, jog reikia paskambinti tėvams, dėl visa ko.. įsijungiau telefoną:
- Na va.. kaip tik šiuo metu nuvažiuoja mano autobusas. Galim jam pamojuot.
Ir ištiesusios rankas, mojuojam kažkur į tolį. Po kokių 15minučių, pagaliau sustojo kažkokia mašina ant kurios šono užrašyta PAMINKLŲ NUOMA.
- Na, į kur važiuojat, mergos?- paklausė vyriškis, iš šnektos aišku-marijampolietis.
- Į Kauną..
- Na tai žėkit, aš nevažiuoju į Kauną, bet mano draugas tuoj važiuos, tik jam padanga sprogo, tai aš pas jį nuvažiuoju, pakeičiam padangą ir jis jus nuveš į tą Kauną.
Aišku sutikom. Kai atsisėdom, užklausė tų pačių klausimų kaip ir visi, į mašiną priėmę tranzuojančius. Pirmiausiai iš kur važiuojam, kur buvom, pas ką buvom. Aišku kai pasakėm kaip mes čia atsidūrėm, kad tiesiog šiaip, šovė į galvą ir jau čia, tai tik pasakė:
- Ne nu jūs, mergos, ir pavarot..tai ar nebaisu vienoms tranzuot?- šio klausimo klausia visi, ir po jo eina sekantis,- o tai kiek jums metų?
-Man greit bus devyniolika.
Aš nesakysiu kad man tik septyniolika, nes užsives klausinėt, ką mano tėvai į tai, jog tranzuoju. Tad sumykiau jog man vos prieš savaitę suėjo aštuoniolika, tad sulaukus pilnametystės norisi nuotykių. Deja, nepasveikino su praėjusiu. Pavažiavę kokius 5km, sustojom prie balto mikriuko pradūrta padanga. Kol keitė padangas, mes dar parūkėm. Jau manėm, kad gaudysim kitą mašiną, nes jie labai ilgai ten kuitėsi, bet vos tik apie tai pagalvojom, pakvietė sėstis vidun. Su „PAMINKLŲ NUOMA“, atsisveikinom ir sėdom pas kitą vyrą, su kuriuo mažai šnekėjom. Jis paleido mus tame pačiame rajone, kur gyvena drugelis. Prie pat degalinės, tad užsukom nusipirkt kavos.
Su kava nuėjom į kažkokį kiemą, pradėjom suptis ant metalinių karuselių, bet vos nesulaužėm, ir su nostalgija atsiminėm medines supuokles Jūrėj. Tad tik sedėjom ir rūkėm 'partner', ko gyvenime daugiau nedarysim. Draugas davė, o daugiau nebuvo ką rūkyt, paskutinės suėjo Jūrėj. Tada drugelis paskambino savo mamai ir pasakė, jog mano senelis ligoninėj ir kad man liūdna namuose būt, tad nakvosiu pas juos, tik tegul uždaro savo kovinį pudelį. Pas drugelį namuos buvom apie vienuoliktą valandą. Prie jos tėvų stengėmės nekalbėt apie Jūrę. Tik pasižiūrėdavom viena į kitą ir nusišypsodavom. O pažįstamiems parašiau žinutę „mus šiandien užpuolė karvė be tešmens“.