Nekviesk manęs! – Neatsiliepsiu.
Jau vasara rugiagėlėm apsunko...
Geriu aš godžiai lauko vėsą
Ir liūdesį barstau tarp pirštų.

Nelauk manęs! – Pati ateisiu,
Laukų takeliais klaidžiosiu žaltvykslėm.
Tik švelniai palytėti leiski
Pilkosios gervės ilgesingą skrydį...

Iš horizonto, pro vėdrynų karštį,
Net ašarom voratinkly pravirksiu.
Tik... pasitik mane – kaip seserį, o broli,
Tikėk rugpjūčio saule, svyrančia pro viksvą.