Mes nemokėjom dainuoti, tačiau dievinom Jų balsus.
Mes ir groti niekuo nemokėjom, bet, kai klausydavomės jų, laikas imdavo judėti įtikinamu ritmu.
Mes nemokėjom gyventi muzika, tačiau matėm, jog tai yra įmanoma.

Diena iš dienos keliavom. „Saulė ar mėnulis, svarbiausia, jog šviestų“ – mes taip juokaudavom. Iš tiesų, buvom darni komanda, ypatinga skirtingais, tačiau savais pomėgiais, kitaip tariant, skirtingu, tačiau kiekvienam teisingu gyvenimo braižu.
Jie – diena iš dienos tobulėjo. Tai matėsi, o tiksliau, mes tai girdėjom. Nors ničnieko neišmanėm apie Tai, ką jie daro, tačiau vis labiau klimpom į tą aiškumą, kurio patys nebegalėjome sau suteikti. Mes nebejautėm savęs, tik nenuilstantį instrumentų alsavimą mums iš priekio.
Žinot ką, aš net nežinojau, kas tai per instrumentas. Man tai buvo tiesiog vario gabalas, išlydytas iš neišradingumo, iš neturėjimo, kaip kitaip išreikšti save. Niekam nenaudingas, spinduliuojantis netobulumu instrumentas. Vėliau supratau, jog netobulumu spinduliavo klausytojas.
Iš tiesų taip maniau, pirmas kelionės dienas, o gal sekundes... Laikas Ten bėgo kitaip. Mes, kaip ir Jie – keitėmės. Jie stiprėjo su kiekvienu laikrodžio rodyklės žingsneliu, o mes kritom žemyn. Mes nebepriklausėm sau, nes pradėjom kovoti su Jais. Savaime suprantama, jie buvo stipresni už mus.

Kol supratom, kad ne Jie Tai kuria, Tai – kuria Juos.
Mes supratom, jog ne Jie kuria Muziką, o Muzika kuria Juos.