Atsiminimai apie jį

Prisiminiau pirmutinę dainą, kurią esu sukūrus Jam. Draugui. Kuris visad mane palaikydavo. Jis kažkaip mokėdavo su manim bendraut, kažkaip suprasdavo, ko man reikia... Visada rasdavo žodžių, kuriuos norėjau girdėt. Visad būdavo šalia. Kasdien. Kurį byjojau įsimylėti, nes būtų pasibaigusi tokia nuostabi draugystė. Ir likau su Juo kaip geriausia draugė, guosdavom vienas kitą, stovėjom apsikabinę ištisą pusvalandį, buvo gera. Ir supažindinau Jį su savo geriausia to meto dauge. Ir pamčiau, jog jis gali būt kitoks. Iki to laiko buvom tik dviese, jokių pašalinių, kol iš kaimo negrįžo mano draugė. Aiškiai mačiau, kaip Jis mainos prie kito žmogaus. O neilgai trukus Jo žodžiai guodė ne mane, o ją. Jis susitikinėjo mieliau su ja, ne manimi. Keista... su Juo susipažinau, kai mus įskaudino vienas žmogus. Per jį susipažinom. O vėliau... kai šitaip susibendravom, kai tiek daug bendro patyrėm, kai tiek Jam pasakiau, kai valiau ašaras nuo Jo skruostų, Jis paėmė ir dingo. Va taip va. Viena dieną neatrašo į sms, kitą – taip pat. Nesiūlo susitikt. tiesiog... dingo. Ir mano draugė man pasakojo apie tokias Jo savybes, kurių aš nežinojau. Kurios net netiko manojo Jo. Susitikau kartą Jį... netyčia. Klausiau, kas yra. O Jis laimingas ir be manęs. Ašarų nereikia šluostyt. Jis jau manęs nekėlė, kai man buvo skaudu vėl ir šįkart dėl Jo paties. Jam tai net juokinga... Įjungė savo sarkazmą, kokio taip pat nebuvau mačiusi, ir tiesiog pasakė: „papraščiausiai nutolom“. Pamačiau tokį Jį, koks Jis iš tiesų yra – prie kiekvieno žmogaus vis kitoks. Nepastovus. Buvo skaudu. Po to neapykanta... ir vėl skausmas. Kas belieka, kai neturėjau nieko?.. Nors taip yra iki dabar. Paėmiau tuomet gitarą. Ir birbinau savąjam apverstame kambaryje ant nepaklotos nuo ryto lovos... Jam niekad to nerodžiau ir nerodysiu. Niekada.
Dabar dar su Juo bendrauju... na... seniai mačiusi, bet nevengiu susitikimų. Mačiau, kaip Jis bučiavosi su viena iš mano draugių, ir man neskaudėjo. Mačiau, kaip Jis elgiasi su žmonėmis, koks nepastovus Jis yra. Matau tai ir dabar. Nesikeičia. Su kiekvienu žmogum bendrauja taip, kaip tam žmogui reikia. Neveltui skaito knygą „Kaip susirasti draugų ir daryti įtaką žmonėms“... Ir skaudina visus. Pats toks buvo mums susipažįstant, bet man vienodai šviečia... tegul elgias kaip nori. Jis – praeitis, kuri mane išmokino dar geriau atskirti veidmainiavimą nuo nuoširdumo. Nuo to laiko nemėgstu lipšnumo. Tokio, kaip „Mes turim sparnus! Mums daugiau nieko nereikia, kai turim vienas kitą. Galim skrist. Mus juk riša kažkokios grandinės. Stiprios. Ir ne valia niekam jų nutraukti, o ir mes išmeskim raktą nuo spynos, kuri užrakino šias grandines“... Tuo metu tokių žodžių man reikėjo. Dabar... nuo to darosi bloga.

Banalu, bet realu.
SanLi