Atrodo, kad…

Kvepėjo pievos dieviškais kvapais,
Virš pelkės driekėsi nubalęs rūkas.
Prie to akmens sustojau kaip kadais,
Kai dar buvai neūžauga berniukas.

Tik tąsyk mėnuo švietė – taip aukštai! –
Blausi šviesa – žemyn po kojom slydo,
Kai tu stovėjai čia ir skaičiavai...
O žvaigždės į akivarą – vis krito.    

Atrodo, kad dangus yra toks pat!
Tiktai žvaigždžių skaičiuoti aš nepratus.
Ir mėnuo šviečia kaip kadais pernakt...
Ir pelkėj žybsi klaidžios laumių akys…

Bet jau seniai tavęs nėra šalia. –
Man nedrąsu vienai prie liūno bristi
Ir liesti vandenį su rykštele,            
Kad vėl galėčiau dangų ten išvysti…

O pievos kvepia dieviškais kvapais,
Kai rūką laiko aštriabriaunės viksvos…
Tik prie akmens susirenka meldai.    
Atklysta pratisas oželio riksmas.
eglute7