Dukros
Nežinau, kaip jas puošti,
Nežinau, ko linkėti –
Moka juostomis juostis,
Moka dukros tekėti.
Ir jei kam kaip skriauda
Mano žodžiai įstringa
Ir atrodo jie perdėtai puošnūs –
Tegu bus, kaip to nori jų širdys.
Juk girdžiu, kad esą
Ir pelėdai savi pelėdžiukai
Visuomet gražesni už kitų...
O! nereiktų taip niekint gyvybės –
Driežas jis, pelėda ar rupūžė...
Esam patys gražiausi toj vietoj,
Kur paliepta būti.
Atsiminkime va,
Kaip atrodo Ūla –
Aš meldžiausi,
meldžiuosi
ir melsiuos:
Tegu dega dvarai,
Bet išlieka dukra
Su pušim, apraizgyta kasom,
Gali būt, net sapne neištverčiau,
Šiurpų vaizdą išvydęs akim užmerktom –
– Ūla! O Ūla!...
Neprisimenu aš,
Kad prie kojų matyčiau tave –
Visuomet tavo veidą regiu danguose.
O Grūda?
O Katra?
Aš nusigeriu jų buvimu
Ir aukštielninkas, kojas dangun panarinęs,
Žiburiuoju akim –
Krintančioji žvaigždė!..
Meteoras!..
Dievas dar patapšnoja per petį ranka:
– Atsargiau! Nenukrisk!
Juk ne angelas dar
Ir skraidyti gerai neišmokęs.
Bet tebūna ir taip -
O akimirka sielai brangi!
Sušvytėtų gimtieji šilai
Ir žinočiau – PILNI JIE MANIM.
Nežinau, kaip jas puošti,
Nežinau, ko linkėti –
Moka juostomis juostis,
Moka dukros tekėti,
Bet žinau, vai žinau,
Kad ir kelmas užgieda,
Prisilietęs akim prie šilų,
Kur pušelė dukrų kasose įsipynus,
Kur dalužė mana,
Kur šilinio tėvynė...