Žmonės daiktai
Eilutės tuščios, tuščias aš žmogus,
Vien raidės spausdintos ant lapo;
Nevykėliai numiršta – Tu stiprus,
Ir žodžiai „abejonė“, „klysti“ –
nieko Tau nesako.
Tiki Tu, myli, supranti,
Tu atskiri, kas gera, net – kas bloga,
Sapnus – skiepais tikrovės ramini,
Ir veidrodis – vien fizika švelnioji –
pabučiuoja protą.
Juokiesi, laimini, sulaužai mano kaukes,
Vakar dienos šukes nušluoji man nuo tako,
Gyvenimą padovanojai man, inkščiu tik:
„Liaukis“!!!
Bent kartą noriu rasti savo liūdną sapną.
Man nesvarbu, Tave visi lai mato –
Manęs nekenčia: liūdno, tuščio ir šlykštaus.
Ir nusispjaut, jei veidrodžiai staiga ir vėl apako,
Nes humanizmo golemas vien Tu. Šėšėlis – aš...
Bent jau žmogaus.