Užmigo Žemė. Sidabrinės akys – budi.
Vakarę Mėnuo lig aušros lydės.
Kas sutemos kertelėj slepiasi nuliūdęs?
Kam neužteko danguje žvaigždės?

Tvirti skliautai padangę kantriai laiko...
Lyg ašara tyra – šviesi naktis.
Žvaigždė – trapi, tarsi svajonė vaiko,
Tikra – tarsi suaugusio viltis.

O kas gi man nuskaidrintų dar sielą
Be tos žvaigždės iš šios ramios nakties?
Kas gi ir man linkėtų gilaus miego  
Ir prisiliestų švelniai pabučiuot akis?