mano vasara
padovanok man vasarą! -
- ankstų žemuogėmis kvepiantį rytą;
dvidešimt šešis kvadratinius metrus pievos, palaistytos dvidešimt septyniais lašais rasos. Užsakyk žvirbliukų kvartetą ir išmokyk juos dainuoti Andriaus Mamontovo ''Tavo svajonę'', o saulytei paliepk būti itin mielai.
Noriu ežero! To nuostabaus, kojas geliančio ledinio vandens... Tik meldžiu, varlių nereikia! Užsėk pakrantę meldais, kurie flegmatiškai siūbuotų tai į vieną, tai į kitą pusę, pajutę bent švelniausią vėją.
Mažytė valtelė ežero vidury būtų tinkamiausia vieta pusryčiams - karšta žalioji arbata, kuri taip stipriai skleidžia citrinų aromatą, kad neįmanomą atsiginti tų pikčiurnių širšių, taip ir besitaikančių pavogti mūsų rytą, ir šokoladiniai sausainiai, mano firminiai, papuošti vaikyste.
- kaitrią popietę:
prašau, įsikurkim sode. Po vyšnia. Aš įlipsiu į ją ir priskinsiu tau saują uogų, o paskui, išvadinta špoku, šoksiu žemėn, atsidursiu tavo glėbyje ir kaip visuomet neatsakingai išbersiu jas. Tu šyptelsi ir padovanosi man braškę, kurią suvalgysim perpus.
Tu žinai, kaip aš myliu dangų, tad sukursi jį nepakartojamą! Galybė įvairiaformių imperatoriškų debesų... Pasakiškų debesų, kurie taip netvirtai kabėdami virš mūsų skelbs meilę. Tokią raudoną, neapsakomai paslaptingą ir pūkuotą. Dangus – mūsų jausmų paveikslas. Drebančiomis nevėkšlos dailininko rankomis nutapytas, tačiau stebuklingas.
Aš ir vėl noriu pievos! Erich Fromm'o knygos ''Meilės menas'', lietaus ir tylaus, tačiau tokio kerinčio tavo balso.
- ir vienintelį tokį vakarą gyvenime:
vesk mane tiltu, o pasiekus jo galą užsimerk. Įsakyk nutilti viskam aplinkui. Net ir tam žvirbliukų kvartetui, kuris išmoko visas mūsų dainas. Nuramink vėją, nesvarbu, kad jis šiltas ir veidą kutenantis.
Liepk užsimerkti ir man.
būk mano angelu,
lietumi ir saule,
žvaigžde,
peteliške,
mano vėju.