Drakonas
Toli už jūrų marių - išmestų
Drakonas tikras miega. Kartais...
Po savo veidu/kauke, tarp minčių,
Gali Tu jį paliesti. Kartais.
Neieškantys, nemylintys kvailiai... Jie randa.
Ir gėrio/blogio mistiką išmetę,
Tik negyvenanatys, nežinantys... Supranta -
Drakoną mato vien realybėje apakę.
Žmonėms stebuklai, pasakos nereikalingi,
Nes humanizmas, siela liejas per kraštus,
Sistemoje teisingoj lieka abejingi,
Jų tikslas pasakyti: "Geras aš žmogus".
Kažkur giliai, kažkas netyčia - rado,
Ir "mylimos tikrovės" liko atstumti,
O juk nebuvo dvasinio, moralinio (ar net įsivaizduoto) karo...
Tik Jie (ar Jis(?) - esu Drakonas) budo vieniši.