Atsibudusi rytą kaliausė pagalvojo: kažkas ne taip. Prisiminusi, jog dažnai pirmoji rytmetinė mintis būna klaidinga, ji ėmė mąstyti toliau. Gyvendama gana neišrankų valkataujančios baidyklės gyvenimą, kaliausė jau buvo pratusi prie keistų pasaulio ir nepasaulio reiškinių, todėl beveik nuolat kas nors būdavo ne taip. Tačiau šio ryto ne taip buvo tikrai kažkoks ne toks. Nesuprasdama, kas gi čia kitaip, kaliausė vis labiau irzo. Irzo irzo, kol priirzo tiek, jog visas veidas pasidarė žalias iš irzulio. Patikrino rankoves – abi sulopytos nei daugiau, nei mažiau negu vakar vakare ar dieną; pasitaisė kepurę (beje, naują ir ne bet kokią, o tikrą piratišką skrybėlę, kurią rado šiukšlyne trypiamą juodadančio juodaplaukio labai dailiai apželdintu smakru) ir netgi metė žvilgsnį į rugių lauką (tiksliau tiesiog kažkokių neaiškių geltonų grūdų lauką, visokio plauko ir dančio ponų vadinamą rugiais, nors nė velnio ten niekas nerūgo...), kuriame savo išblukusiomis galvomis tingiai mosavo varpos. Taip taip – patikrino netgi grūdus, nors metusi tokį žeminantį – paprastos baidyklės – darbą, buvo sau pažadėjusi niekad daugiau nebesaugoti jų nuo visokių įkyrių skrajūnų ar kitokios grėsmės. Supraskite, viskas buvo tikrai ne taip, o kaliausei velniškai knietėjo pagaliau išsiaiškinti, kas čia darosi.  
- Baidyklė! Baidyklė!
- Muškim tą baidyklę!
- Tai jos iš mūsų paskutinį kąsnį išplėšia, tai jos nuo mūsų grūdus saugo! Muškim muškim muškim!
- Nutilkit jūs, neišprusėlių iškamšos! Ne taip reikia kalbėti su šitais padarais...
O ne, pagalvojo kaliausė, ne ne ne. Aš šiandien buvau nusiteikusi ilgai išsimiegoti, susirasti naujų šiaudų saują ir, prisikimšusi kiek apdribusį kaklą, pasukti savo dailią galvą (ech, mano gražioji skrybėlė...) nauja kryptimi. Tačiau dabar, dabar, kai tau tiesiai virš galvos čirškia ir kažkokius nesveikus sumanymus bando įgyvendinti būrys pačių nestabiliausių – rožinių – paukščių, drąsiai galima teigti, jog diena sugadinta. Turbūt nėra pasaulyje bei, žinoma, nepasaulyje kito tokio kvailo, tuščio, buko, bet kartu godaus ir atkaklaus padaro. Rožiniai paukščiai – blogiau nei prakeikimas: kanda daug skaudžiau negu labiausiai persiėdusio vanago snapas, braižosi šlykščiausiais rožiniais bent trijų centimetrų ilgio nagais ir visiškai nesuvokia tokios būsenos kaip draugiškumas. Jie tiesiog fantastiškai nestabilūs. Nedrįsk planuoti nė menkiausio jų žingsnio į priekį, nes vieną akimirką jie gali teigti keičią savo prigimtį ir ieškantys padaro, galinčio juos pamokyti gyvenimo subtilybių ar bent jau doro ir draugiško bendravimo, o štai kitą – kapoja tau šašus ant nugaros, šantažuodami atiduoti paskutinį trupinį ar centą. Taip pat jie buvo be galo, be krašto savim pasitikį ir pasipūtę. Bet kuris su jais susidūręs turbūt tyliai sau pagalvodavo: na kaip jie dar nesprogo?.. O baisiausia – rožiniai. Visada rožiniai rožiniai ir rožiniai. Rožiniai nestabilumo įsikūnijimai.
- Laba diena, dailioji kaliause, atleiskite už mano auklėtinių plepumą dėl kvailumo. O gal kvailumą dėl plepumo, ai, nesvarbu. Mes čia skraidinėjome aplinkui – tiesą pasakius, ne visai aplinkui, o daug aukščiau, daug gražesnėse ir įdomesnėse vietose nei jūs, žemiečiai – ir pastebėjome šią nepaprastai nuostabią skrybėlę ant jūsų galvos. Pamatę tiesiog negalėjome patikėti nuostabiai žavingomis savo akimis – ogi tai ne kieno nors kito, o mūsų be galo mielo draugo Jokūbo skrybėlė.
Didžiausias ir ryškiausias paukštis matyt buvo jų vadas, kuris ir sumąstė naują aferą. Cha, mat jiems dabar Jokūbo skrybėlė parūpo! Pasipūskit tam savo Jokūbui... Radau šiukšlyne trypiamą to jūsų Jokūbo, jeigu ir tai ne melas. Nors kur jau gali būti tiesa – draugas! Labai įdomu nuo kada jau tokie draugiški pasidarėt, paukštukai?!
- Hm..
- Nekalbi, miela drauge, nekalbi tamsta šiandien būsit. Nieko, aš labai greitai paaiškinsiu, kodėl dabar apie tą skrybėlaitę prakalbau. Matai, mes visi labai mylime savo draugą Jokūbą. Ak, jis mums kaip antra motina – priglaudžia, pamaitina, geru žodžiu paglosto. Ne taip, kaip visi kiti – žiūrėkit, vėl tos rožinės šlykštynės atskrido! Na kur jau mes blogi būsim?.. Kaip ir visi – ieškom duonos kąsnio, o jau ieškom taip, kaip mokam. Kaip gamta išmokė, kaip motinėlė dar lukštų nenusipurčiusius mokė. Taigi, Jokūbas visai neseniai pametė savo skrybėlę, kurią, sakyčiau, net fanatiškai mylėjo ir dabar stipriai sielojasi. Būdami tokie artimi tam vargšeliui, mes tiesiog negalime ramiai praskristi ir žiūrėti, kaip Jokūbo skrybėlė guli ant kieno nors kito galvos. Todėl, jau turbūt supratai, mes didžiai prašome grąžinti ją Jokūbui. Su mumis dabar jo nėra, tačiau jei atiduosi ją mums, įsipareigosime grąžinti šitą gražuolę tiesiai šeimininkui į rankas.
Ding-dong, ding-dong varpeliai dunduliuoja – ding-dong. Oi, jau baigė. Na ką gi, laikas jau ir rimtesnį žodelį įterpti, – mąstė kaliausė, ir atsikračius tų rausvašiknių paukščių traukt pagaliau į kelią.
- Tra lia lia ir pam param labai gražiai jūs pakalbėjot, bet šią skrybėlę radau šiukšlyne trypiamą girto diedo, įsivaizduojančio, jog jis yra tikras piratas, o jo skrybėlė – nudurto ruonio kepenys. Taigi, sakyčiau, jūsų draugas Jokūbas labai įdomiai suvokia liūdesį. Jums leidus, aš su SAVO skrybėle dabar keliausiu. Geros dienos.
- Ei ei ei, kaliausyte, neskubėk šitaip, o paskui neverk ir nesakyk, kad nebandėm geruoju. Jeigu pasakiau, kad šita skrybėlė mūsų, vadinasi ji tokia ir yra.
- Hm, arba jūs, atleiskit už tokias šventvagiškas mintis, esat suskretę apgavikai, arba jūsų draugeliui Jokūbui ryški šizofrenija – „mūsų skrybėlė“. Tai kokia Jokūbo paslaptis, a?
Kaliausės veidas pamažu ėmė atgauti spalvą, o galutinai prabudęs protas ir kūnas – drąsą. Tačiau nestabilieji paukščiai taip pat nesnaudė – vos kaliausė pamėgino pakilti ir eiti šalin, vadas įsakė ją pulti ir žūtbūt atimti skrybėlę. Iš prigimties draugiška kaliausė niekada nemėgo muštis, tačiau gyvenime (taip pat ir negyvenime) turbūt neįmanoma išvengti momentų, kada net ir doriausiam ir ramiausiam padarui tenka stoti kovon, jei ne dėl garbės, tai bent jau dėl skrybėlės. Vos tik būrys paukščių puolė kapoti, draskyti, braižyti kaliausę, šiaudinėje jos širdyje sukunkuliavo baisus įniršis. Na jau ne! Naujosios mano skrybėlės šitie rožiniai iškamšos tikrai negaus!
Galbūt ir nemokėjo kaliausė nei tikrų karo šūksnių, nei grakščių kovos judesių, tačiau talžė paukščius ji tikrai iš peties ir iš akies. Žybt žvilgsnį kairėn ir smogia įžūliausiam rausvaskruosčiui. Žybt dešinėn – nebėr vieno, antro, trečio. Nors skrajūnų buvo gal dvidešimt per keletą minučių kaliausė išguldė visus. Liko tik vadas.
- Na, ko gi tu taip supykai, miela kaliausyte, mes tik padėti draugui norėjom, o tu...
Ūmi buvo kaliausė – neleido net sakinio rožinei baidyklei užbaigti – kaip žiebė kupron, taip ir nusirito paukštis, nagais žemę draskydamas.
Vėl, vėl kažkoks kvailas nestabilus padaras sugadino man dieną, – mąstė kaliausė.  Ech, eisiu geriau išsimiegosiu ir rytoj pailsėjus keliausiu naujų pievų ieškoti.