A a a a… Aaarr čia tikrai?!? Ei, ar jūs, dvi stebėtojos, viską matančios, man tikrai nemeluojat?? Nebandykit manęs apgaudinėt!!! Po to aš galiu labai supykt. O prisimenat, kokia aš būnu supykus? Nea? Kaip gi? Hmm... Nors... Šiaip, iš tikrųjų aš pati nebeprisimenu. O kada aš paskutinį kartą pykau?.. Nejaugi taip seniai, kad net neprisimenu? Bet nenukrypkim nuo temos. Aš kada kitą kartą pabandysiu prisimint.
Bet nejaugi tai tikrai tiesa? Juk anksčiau niekada čia to nebuvau mačius. Ir ar išvis taip gali būti? Kaip tu čia atsidūrei? Tu niekada man nepasakysi tiesos, ar ne? Žinau. Nekalbi su manim ir su niekuo kitu, tokiu panašiu į mane. Taip. Juk mes ne tokie kaip tu. Bet iš tikrųjų tai mažai kuo skiriamės. Nors esam skirtingo pavidalo, tačiau kartais mūsų abiejų charakterį ir išorišką būseną galima įvardinti tais pačiais žodžiais. Bet argi tu tai supranti. Tu neturi su kuo manęs klausyti. Tik guli ir žiūri į vieną tašką. Nei mūū, nei mee. Tau vis vien. Abejingas viskam. Nu ir būk toks. Toks, kokio aš labiausiai nemėgstu, kad net pikta darosi. Susierzinau. Bet viduje nemoku tavim nesigėrėt. Amžinai tu moki mane suerzint, tik šypsenos iš akių niekada nepašalini...
Tik kas galėjo tave, čia tokį, palikti??? Juk tu neturi gulėti, kaip paslikas pagalys kur patvartėj. Tokie kaip tu juk gimstat tam, kad būtumėt dėmesio centre... Ir kaip tau taip nutiko? Likai nesuprastas? Visi juk negalėjo nesuprast. Ar nesuprato? O pats Kūrėjas??? Kaip gi jis tave sukūrė, jei pats nesuprato? Gal buvai tiesiog jo blogų emocijų vaisius? Tai gal todėl niekas ir nesuprato, nes gimei iš nesusipratimo.
O mane tu kažkuo trauki. Verti juoktis juoku, pilnu pykčio. Gal aš beprotė? Bet ne... O gal... O jeigu?.. Hmm... Visai gražiai skambėtų – „ Beprotė su įrėmintu blogų emocijų kvadratu, rasta negyva už tvarto“. Gal ir tu tada pataptum suprastas ir surastum sau laisvą vinį ten...