Snieguota

Vėl purvas, grindys, pilkuma –
Iš lėto atsipeikėjęs keliuosi.
Ir dulkės sienose, gal dulkės viduje?...
Į veidrodį suskaldytą žiūriu. Juokiuosi.

Prabudus (gaila?) iš gličių sapnų,
Iš šizofreniškai kreivų svajonių –
Apakina šviesa gerų žmonių,
Apkurtina jų garsiai taurūs žodžiai.

Pabėgu vėl, užkliuvęs tik už šlamšto ir jausmų,
Nes vienas noriu eiti, klupti, kristi,
Nes netikiu gyvenimu – utopijom kvailių...
Juk gera pasiduoti, dugnan slysti?

Gal kiek pamišęs aš – į žiemą taip veržiuosi,
Išblukusią tikrovę pamirštu lede,
Vien pūgai, abejingam speigui pasiguosiu,
Kad ne visai žmogus buvau aš – snaigė ugnyje.
Lavonas